Ne viskas spindi geltonai

- Tu vis dar kenti?
- Ne... kodėl tu taip pagalvojai?
- Tikriausiai todėl, kad ilgai žiūrėjai į mane.
- Aš skaičiau tavo akis.
- Taip, taip... tavo išradingumui nėra ribų...

* * *

Savo vidiniam teismui atidaviau vakarykštę dieną. Galvojau, kad nėra žemėje daikto, kuris turėtų daugiau reikšmės negu turi dangus.... man labai patikdavo žiūrėti į jį, žiūrėti į debesis, ypač tada, kai leisdavosi saulė...

* * *

- Važiuosi su manim vasarą į Marselį?
- Norėčiau...
- Susirasime vietą viduržemio jūroje, susirasime, ir nugrimsim į gylį, gylį, kuris dar nebuvo pažintas. Arba sėdėsime ant uolos ir žiūrėsime i tolį... pro šalį skraidys klykaudami kirai, kažkur, viršuj mūsų kalbės žmonės, važiuos mašinos, gros muzika... mes to nematysime... sėdėsime ant uolos apsikabinę rankomis kelius ir laižysime sūrų vandenį nuo savo rankų... užsimerkę tenkinsimės šiluma, kuri sklis iš skaidraus ir žydro dangaus...
- Svarbiausia... tu nebandyk ką nors suprasti, galvok, kad viskas ka turim gyvenime – reikalinga, melas taip pat...

* * *

Netgi tas likutis žalios arbatos, paliktas baltam “kruzelyje”, viliojančiai traukė išgerti likusias drumzles
...Klausydamas gilios baimės aš niekaip nesuprasdavau kodėl mane traukdavo fotografuoti balandžius, kurie sėdėdavo ant priešais esančio namo stogo antenos. Niekada negalvojau, kad taip įdomu žiūrėti į tą anteną pro aplijusį langą... nors balandžių, kai lydavo lietus, ant jos nebūdavo... nebuvo ir baimės... aš pasitikėjau lietumi, tik juo galėdavau skiesti drumzles...
Ultramarininės spalvos svajonės valdė mano mintis ir nesvarbu, kad aš kartais išklysdavau iš tiesiosios, tai ir buvo gyvenimas...
Savo fantazijose stačiau neribojamus plotus malonumo, kuris mane vis įtraukdavo į savo beformę nišą...
Labai ilgai mylėjau, galvojau, kad tai – lengviausia. Neklydau... kol nepradėjau sapnuoti... sapnuoti kitaip...
Dabar norėčiau pakeisti mintis... galvoti, jog viską galiu paaiškinti rašant žodžius...

* * *
- Ar pas tave namuose girdisi, kaip naktį važiuoja traukiniai?
- Ne.
- O pas mane girdisi, net indai tarška lentynose...
- Ar tai turi ką nors bendra su mūsų santykiais?
- Ne. Bet aš pagalvojau, jeigu traukiniai važiuotų visada, na... supranti... ištisai, visą parą, mėnesiais, tai indai iškristų ir sudužtų...
- Hmm...

* * *

Visada galvojau, kad  žmogus, darydamas ką nors gerą kitam, būna laimingas... ir dar, visada galvojau, jog kada noriu galiu būti atsimerkęs... deja... vakarykštė diena privertė mane užsimerkti...

* * *

- O tu kada nors esi mačiusi geltonas žvaigždes?
- Ką tu čia šneki?
- Na... aš tik paklausiau...
- Hmm... Ne... geltonų žvaigždžių nebūna...
- Būna.

* * *

Nors buvau jaunas, naivus ir vėjavaikiškas, bet savo sapnus užsirašinėjau. Paskui, po metų, skaitydavau ir galvodavau... galvodavau kodėl gimsta žmogus...
Turbūt dėl “per gilaus mąstymo” artimieji patarė man kreiptis pas psichologą, o psichologas, pas filosofą: ”Jums, jaunuoli, reikia bendrauti su panašiais į save. Arba apsiriboti  tokiu mąstymu ir požiūriu į gyvenimą su jus nesuprantančiais žmonėmis”

* * *

- Žinai, man tikrai gera su tavimi, gera kai tu pamiršti jog esi dvynys, gera tada, kai būni nuoširdus, skaistus, tyras...
- Hmm... o tu kada nors esi pagalvojusi kas būtų, jei mums gimtų vaikas?
- Tu juk žinai... aš turiu šeimą...
- O tu, aš ir mūsų vaikas, ne šeima?
- Nepradėk... prašau..

* * *

Staiga supratau kodėl žvaigždės geltonos! Kai saulė nusileidžia, ir mes jos nematom,  ji apšviečia jas iš kitos planetos pusės ir tada, nuo geltonų spindulių žvaigždės įgauna auksinį atspalvį...

* * *

Vis galvojau, kiek tai gali tęstis...


* * *

Niekada nesuprasiu... nesupras ir žvaigždės...



2003 06 05
Šiauliai
Deep ć