haiku- tai menas

Haiku- tai menas, kurį sukuria poetai.
„Tai daug giliau negu žmonus galvoja; žmogus jaučia kaip jis įsivaizduoja“ rašė vienas kritikas.
Haiku žanre poetas neišreiškia savo ekspresijos, bet mieliau lieka nepastebėtas. Savęs išraiška haiku žanre nėra reikalinga. Tai tiesos priėmimas, ką aplink mato ir girdi pats poetas, ir visa tai pernešta į haiku. Kuriant haiku, vienas svarbiausių aspektų- ilgalaikis  sąmoningas siekimas būti čia ir dabar.
Vos keletas žodžių, griežtai sudėtų į tris eilutes, suskamba paprastai, bet su tokia didele jėga, kai aplinkui tuštuma, kad skaitytojas pajunta tai, ką jautė poetas, kurdamas haiku. Skaitytojas gimusią viziją tiesiog išaugina savo sieloje.

Poetas Goethe pažymėjo, kad daiktai kalba haiku žanre patys už save, o ne reikšmė slypinti už daiktų.
Profesorius F. Vos pripažino, kad japojai skaitytojai skiriasi nuo mūsų europiečių, nes jie intuityviai iš karto pajunta tą budistinį mielaširdingumą, žemiškoje egzistencijoje, kuri mums sunkiau suvokiama.
„Kad suprastum gamtą, turi skaitytojas per intuicijos šviesą ją skrosti“ rašė knygoje „Mėnulio jaunatis“ profesorius F. Vos*.

Pabūkime čia ir dabar dėka japonų poetų, skaitydami jų sukurtus haiku, ir išsiauginkime savo sielose jausmą, kuris pažadins mumyse žemiškosios egzistencijos vientisumą.

* * *
Jis vis įlūžta,
vėl įlūžta; bet lieka
mėnuo vandeny.

                          Choshu

* * *
Sėmiau mėnulį
į dubenį ir pyliau
lauk su vandeniu.

                          Ryuho

* * *
Nė gyvos dvasios;
pintas krėslas šešėly
ir pušų spygliai.
                   
                            Shiki

* * *
Kaip abrikosai
saulės šviesoje geria
didžioj tyloje.

                            Otsuji


Kaip matome iš pavyzdžių, „poetai neprisirišę prie paties savęs- ramybėje jie tarsi veidrodis“- akcentavo japonų autorius Lieh-tze knygoje „Tikroji knyga apie nepriekaištingą tuštumą“.

Mums išlieka kai kurie japonų haiku ypatingai sudėtingi, nes japonų kalboje vienas žodis gali būti labai daugiareikšmis. Todėl kai kurie vertimai peržengia originalo rėmus. Juo labiau, kad turi haiku išsitekti į griežtą ir siaurą (5-7-5) skiemenų tvarką.
Tačiau tai nereiškia, kad negalima išversti haiku. Paprasčiausiai, išverstieji haiku atitinka savo pirmykštę dvasią, o tai yra svarbiausia poezijos vertime.

Kad geriau suvoktume haiku dvasią, reikia geriau pažinti pačių japonų gyvenimą bei jų kultūrą.
Niekur kitur taip neegzistuoja didelėje harmonijoje gyvenimas, menas ir dvasios laikysena  kaip haiku poetų. Japonų poetai Basho ir Issa priklauso giliai praeičiai, tačiau ir šių dienų haiku poetai esti tokie pat kaip ir jie.
Japonai mėgsta viską savo gyvenime gražinti: tiek namus, tiek savo sodus, tiek aplinką. Jie nemėgsta bjaurių dalykų.
Japonų kalboje žodis „bjaurus“- pažodžiui verčiamas- skausminga pamatant. Taigi, nenuostabu, kad japonų haiku įkūnija visatos grožį bei harmoniją.


„Ne auksu ir juvelyrais išreikšti japonų turtai. Jie yra iš pirmo žvilgsnio paprastuose, bet neįkainuojamuose reiškiniuose, kuriuos japonai panaudoja arbatos gėrimo rituale (Ištrauka iš Portugalijos misionieriaus laiško, maždaug 1595m.).
Japonų gyvenimas persisunkęs meile gamtai.
  Tiek menui, tiek religijai reikalinga visiška vidinė ramybė, todėl japonų menas laikomas dievo namuose- japonų bažnyčiose.

  Pateiksiu dar keletą unikalių haiku. Skaitytojas savo vidinėje ramybėje bei išorinėje tyloje susidurs su savaja vizija, kuri gims, atidžiai perleidus per save nuostabiuosius japoniškuosius haiku.

* * *
Juda beminčiai
debesys; pakalnėje
aria valstiečiai.

                      Shiki

* * *
Iš aklos tamsos
į akliną tamsą eina
mylinčios katės.

                      Issa

* * *
Katė pabunda,
su begaliniu noru
ji pasimyli.

                        Issa

* * *
Graži mergaitė
eina prie vyšnios žiedo
-ar ji išalkus.

                        Buson
                                 
(haiku iš olandų kalbos vertė V. Stančiauskaitė)
naudota medž.:
J. van Tooren „Haiku  Mėnulio jaunatis“- 1973, Utrechto spaustuvė