laikas dūžta ir tiek
netrukdyk jam vaivorykščių šukėm trupėti
spindulių nužertais ežerais
eikim dviese akis išplėtę
bangų smigimas į krantą
atrodo lengvas ir lėtas
minutės ilsisi
ir stoja laikrodžiai delnuos
nors juos suspaudei stipriai kad skubėtų
išbrinko nuo vandens
į vidurius prisėmė smėlio
todėl rodykles sudeda po galva ir užmiega
vis tiek tarp mūsų pirštų srovele
raudonos rupios smiltys sėjasi į sniegą
iš jų išaugam mes
ir galim patys į save žiūrėti
o laikrodžiai atgiję šilumoj delnų
jau pradeda pavasarius tiksėti
bet tu sakai
palaukim bent kol išplukdys ledus
neverta mielas
žaidėme namus
o saulė lieptų taip ir nenužėrė
"akis išplėtę" išmesčiau:) vieto to dėčiau "- -" kaip nutylėjimą
"laikas dūžta ir tiek
netrukdyk jam vaivorykščių šukėm trupėti
spindulių nužertais ežerais
eikim dviese - -"
ziuriu kad baptistas uzbego uz akiu kazkaip neblogai:)) nu ir tikrai daug tiesios pasake, tai nenoreciau kartotis, man tai kas gyvenime visuomet kliuva tai DEMINUTYVAI nu nznau labai. o bet ir siaip sitas jusu darbas nera blogas.
Man patinka dar ir toks dalykas. Visiškas objektyvumas. Jį išgaut sunku: sakoma, kad jis apskritai aptinkamas tik tiksliuosiuose moksluose. Bet statistika - berods prie tiksliųjų.
Žodžiu, darom statistiką. išrašau visus tavo daiktavardžius.
Turbūt matai, kad dauguma jų yra populiarūs, dažnai eilėraščiuose pasitaikantys motyvai. Amžinoji laiko tema; laikrodžiai; vandens motyvas; trūksta tik Tėvo. žodžiu, vienas iš objektyviai įvardijamų eiliuko trūkumų yra nepakankamas tavo poetinio pasaulio originalumas.
Komentare "Pulsui" pirmasis punktas buvo "Dievulio pasaulio ardymas"; globalinės katastrofos - vienas iš būdų ardyti Dievulio pasaulį. Tamsta savo eilėrašty sustabdo laiką (jis dūžta, po to laikrodžiai išbrinksta nuo vandens, susideda po galva rodyklytes ir miega), ko pasėkoje nepateka saulė (lieptų taip ir nenužėrė).
O štai dabar esu tau dėkingas. Tas momentas, kur lyr. "tu" stipriai suspaudžia delne laikrodį, "kad skubėtų", man kyštelėjo mintį. Štai:
Poetinė strategija Nr. 5:
Liguistas sąmonės išvešėjimas daiktųsąskaita. Dažno eilėraščio poetiniame pasaulyje daiktų tvarka tarsi panaikinta: į daiktus skverbiasi, juos krūpčioti verčia, lyg už virvučių tampo kalbėtojo sąmonė. Išplėtosiu šią mintį.
Dabar - kas patiko.
Dvi vietos. "Eikim dviese akis išplėtę" - kažkaip realistiška. Ir Nr. 2: "neverta mielas/žaidėme namus" - labai paprasta, naivu, bet būtent tai ir paveikia, sujaudina.
na, kaip čia pasakius. pradžia gera, bet paskui - kažkaip pastrigai. sulaužei ritmą su tuo smigimu. beje, ir pats žodis "smigimas" - na, iš veiksmažodžio padarytas nelabai gyvas daiktavardis, kuris tikrai nepuošia eiliaus. pabaiga - gera. itogo - 3+