Pieva

Brenda pieva per šnarančią rudenio tėkmę,
Ridinėjas ir šoka suskrabusiu vėjy lapu,
Kyla lyguma kalno ir apsemia epušę liekną,
Nušiurena saulėto durpyno kupstuotu klampiu.

Balto drugio akėtas pakaušis graudingai sukluso,
Kaip dramblys straubleliu nuskalavęs žiedynų ūsus,
Ir iš jų pasipylusios juodosios pažemio blusos
Kerta mirtiną savo andantę pakrūmės vėsiu.

Geležinis pasaulis tūtuoja taip trankiai ir šaižiai,
Klaksi traukinio ratais sukurto pasaulio tiesa,
Dūmo juoduliu kreivė danguj dėmėmis nusibraižo,
Kvepia grybais paklotė ištiškusi kerpe sausa.

Bulvienojai geltonais cigarais į saulę dar rūksta,
Dirvos juostoj lipikai sustingo raitytom bangom,
Ir mirgančios pievos nublukęs ir minkštas perukas
Siūruoja pražydusios pienės gelsvom pabaigom.

Tik vieniša musė vis mėlynai miklina šuolį
Paklydo dangų ir žemę skrydžio šūviu verdama.
O barzdos jau reto ir mirštančio saulėj atolo
Puikuojas ir virpa kaip pusamžio griovy dama.