...

Verandoj kvepia obuoliai.
Lauke virš samanų – grybiena.
Voratinkliuos rasa ribena,
tie miniatiūriniai šviesos gaubliai,
tyla į švarą skverbiasi giliai
lyg pulsu jaudulys į veną.

Toli, ten vasaroj, anie Trakai
rūkuos tarp ežerų beveik paskendo
lyg laiptai rūmų iš legendų,
lyg vėjo šuoru delnuose plaukai,
lyg burtuos moneta... nusipirkai
į vyzdį matymo diminuendo.

Jei ne drugeliai tie, kurių nėra,
niekuo rudens diena ši nesiskirtų
nuo vasaros dienos – lyg pasaka nuo flirto.
Dabar tad vasara. Tik netikra.
Pati patikimiausia šventės ji dukra,
lapelis kalendoriuj skaičiumi apgirto...

O visa kita dovanos – kiek dovanų!..
Jos netelpa į glėbį, jų per daug, jos krenta,
jas gaudai lyg per gaisrą mantą
ir sau kartoji: gyvenu... išgyvenu
šią dieną tartum upė aukštą krantą,
kad taptų tekantis manim vanduo vynu.