Arba aš

Mane po truputį prisimena žmonės.
Lėtai klibinkščiuoja, vilkdami kojas,
Baidydami balandžius
Renkasi į širdies aikštę.
Prieina ir dėbso, varsto akim
Kiaurai išilgai, nuo pradžios galan,
Ir sako: „Žinai, mačiau tave gatvėj,
Kapuose ar bažnyčioj prikaltą.
Mojavai man rankom ir kojom,
O gal liežuviu, gerai nebepamenu.
Ar tu apreiškimas?
Ar tu priekabiauji?
Beldies kaip elgeta, prašai kriaukšlės jausmo
Ir nakčiai galvon įsileist. „
Ne, ačiū. Aš tik drovus avangardas
Užtapytas naiviom
Viduramžių freskom.
Arba aš. Arba ne.

Mane po truputį prisimena žmonės.
Išknisa iš atminties klosčių,
Nupučia dulkes,
Sako: „tu graži,
Tu spindi“ .
O aš juk apkerpėjus
Pilkomis nerimo plėnimis
Kaskart vis labiau oksiduojanti ilgesį.
Arba aš. Arba tu.

Mane po truputį...
Ir liaupsina.
Net šnabždas tarpusavy,
Net pamini garsiai
Matyt jau teks mirti, kad žmonės prisimena.
Matyt pasiskubino ateit atsisveikint,
Kad sąžinė naktį langų nebepurtytų,
O galbūt ne sąžinė, tik aš už užuolaidų.
Arba aš. Arba aš.