Deus Incognitus

Absurdiška risti akmenį, kuris tuoj vis tiek nuriedės.
(A. Kamiu)

Irma pasitrynė akis, nusižiovavo. Ketvirta nakties – švietė kvarcinės skruzdelytės. Dar vienas popieriaus lakštas, pakeitęs savo formą, įkrito į šiukšliadėžę.
— Ne, ne, ne! Ar baigsiu kada nors šią nesąmonę? — garsiai reiškė ji savo įtūžį. Jei sienos turėtų ausis, šios užsiliepsnotų ir kibirkščiuodamos sudegtų. Irmai visad gerai sekėsi rašant apsakymus, bet kai tik susidurdavo su būtinybe pagimdyti kokį reikšmingesnį veikėją, plunksna krėsdavo pokštus. Ir gulėjo jie visi, gimę, kad save matytų mirštantį, arba išvis negimę (pastarieji tikriausiai laimingesni), savo kasdien ištuštinamose kapinėse. Charakterizavimai, personažų psichologinės subtilybės, išvaizdos ypatumai – visa tai jai panašėjo į hebrajų raštą. Savimi ji nenorėjo paremti nei vieno veikėjo (pačią „save“, ji taupė to vertam apsakymui, gal net romanui). Aš matau, ji netinkamas prototipas, ji negali aprašyti savęs biografiškai. Žvelgdama pro vienintelį savo kambarėlio langą, matė vien pilką masę – krūva žmonių, su skirtingais drabužiais, skirtingais veidais, tačiau vienodai nuobodžius ir nereikšmingus. Tarytum tas pilkšvumas būtų taip stipriai į juos susigėręs, kad nesvarbu kada – dieną ar naktį – pažvelgsi, aikštę trypiantys visiškai vienodi batai, tokie patys žingsnių aidai. Globali monotonija ar sutvėrimų plagijavimas?
Prie portreto, tingiai mojuojančio, šalia kabo laikrodis. Senas, apkiužęs – atrodo pasibjaurėtinai. Ne tiek pats laikrodis, kiek ant sienų kabančių daiktų aranžuotė. Jis sustojęs – užtat panašus į fotografiją ar peizažą. Tiesiog kvarcinės skruzdelytės tokios darbščios, nestovi vietoje. Jos pirmiausiai numirs, o tada gedės maisto. O rodyklės stovi vietoj, palieka abejonę po iliuzijos kojomis. Hibernacija? Kronos miega? Ne. Irma pažiūri į lakštą – jis siurbia Blue Ink kokteilį. Kronos  nežino kas yra miegas, jis atsisako eilinio kavos puodelio Dzeuso sąskaita.
Nagi, rašyk, kurk mane. Aš noriu Narcizo veido, bet ne jo likimo; noriu būti melancholiškas it ruduo, bet ne šaltas ir abejingas kaip žiema; noriu būti subrendęs, bet vis dar ieškantis. Noriu... Imk plunksną, pagirdyk ją. Rašyk. Aš žinau, tu prisiimsi sau likimo ir Dievo vaidmenis, suluošinsi mane ir paleisi savarankiškam gyvenimui. Niekam nebus įdomu, tarkim, kas pasikeis mano gyvenime (tik nubrauksi šį žodį ir...) po metų, ar dviejų. Ar turėsiu vaikų, žmoną, vyrą (tau taip lengva mus sukiršinti) ar mokėsiu, ar gausiu alimentus. Ar abejingi, patamsėję astrų žiedai žvelgs į mano antkapį, ar mane ras upėj. Tau juk irgi neįdomu. Viskas. Tyliu.
Irma padėjo tvarkingai prirašytą lakštą į stalčių ir, eidama į asketiškumu dvelkiančią lovą, parkrito ant kilimo. Pervargo. Ilsėkis, aš jau gimiau. Ir aš ne daiktas, kaip šit stalas ar kėdė, aš panašus... Panaši (tik dabar pastebėjau ilgus plaukus, žinoma, Irma mėgsta blondines.) į ją. Prieinu prie veidrodžio, jis šypsosi, nes, matyt, Irma nelabai dažnai pažiūri į save. Kiek stora ir dar ta juoda negližė kažkaip keistai kabo. Gal jis nesišypso, gal tik juokiasi, šaiposi iš manęs? Bet aš patenkinta savim – taip ir buvo parašyta. Aš nieko nenoriu keisti, net jei galėčiau. Nesveikai optimistiška? Gal. Aš pasižiūriu į Irmą, ji taip gražiai miega, susirietusi ant šildomų grindų. Dar centimetras ir čiulps pirštą it kūdikėlis. Aš sirgau nemiga, dar ir dabar sergu. Savo porciją miego randu puodelyje JACOBS ar PAULIG – nesvarbu. Geriu tai, kas kvepia kava ir stovi mano spintelėj. Tik sapnai... Jų nėra. Bet ar čia ne sapnas? Matau savo kūrėją. Ji tokia pat kaip aš. Aš gal net žmoniškesnė už ją. Ar gali taip būti? Gražus tas jos stalas, toks švarus, kad pati jame atsispindžiu. Ir daug tušinukų dar čia mėtosi, bet ji rašė tik su plunksna. O! Gražus puodelis, su horoskopu ženklu – Vėžys. Ir kavos dar likę, išgersiu. Tikriausiai pirmą kartą nesiraukiau gerdama ją, nes mėgstu stipresnę, o šią lyginti su manąja – lyg esenciją su tikru dalyku.
Prisitraukiau kėdę prie stalo, akis patraukė šiukšliadėžės turinys. Aš nei elgeta, nei valkata, tačiau žinodama pas ką atsidūriau ir matydama, jog ten vien popierius – nuoširdžiai sakau, jog susidomėjau. Kuo aš kitokia? Juk ir aš galėjau ten gulėti. Antkapiai ir yra tie patys kapai. Du viename.
Mane pažadino brėkštanti saulė. Buvau užsnūdusi. Po tokios ilgos pertraukos! Bet sapnų niekad nebuvo. Ir nebus, nes taip ji parašė. Apie tai pagalvojusi, nebesišypsau taip guviai. Ant stalo – krūvą suglamžytų, sulankstytų ir kitaip neigiamai paveiktų lapų. Su tomis, ten paminėtomis, būtybėmis nesugebėjau susikalbėti – arba jie tylėjo, arba čiauškė visiškai nesuprantamai. Laikrodis toks keistas: tarp valandų ir minučių labai greitai blyksi dvitaškis. Kaip mano pulsas? Širdis tabaluojasi, delnai prakaituoja. Intuicija – ir jos ji nepamiršo prirašyti.
Aštunta ryto ir laikrodis pradėjo dainuoti. „Fade To Black“ akustinės nuotrupos – nei daugiau, nei mažiau. Kiekvienas virpesys, kiekvienos užgautos stygos skausmas – visa tai įbrido gilyn, vidun. Kiekvieną dieną prabusti su tokia nuotaika? Negalėčiau. O, Irma jau keliasi, viską daro automatizuotai, it robotas: apgraibomis ieškosi chalato (nors užmigo su drabužiais), jį užsimauna, apsiavi šlepetes ir išjungia žadintuvą ir iš jo sklindančią triukšmingą kakofoniją. Ir tik tada atsimerkia, tik tada pamato mane.
— Ką čia veiki? – taip banaliai ir paprastai paklausė. Apgalvojau kaip atsakyti į daug idiotiškų, provokuojančių klausimų, bet į tokį paprastai kvailą?
— Tau neįdomu nei kas aš, nei kaip čia atsiradau – iškart klausi, ką aš čia veikiu.
— Aš žinau kas tu, — piktai suraukusi antakius, beje senokai pešiotus, atsakė. — Kaip tu čia atsiradai, galėčiau nupasakoti, bet kodėl – šito nesugebėčiau atsakyti.
— Aš taip pat norėčiau sužinoti kodėl aš čia. O, pavyzdžiui, kodėl tu čia?
— Aš rašiau, kad tu mokeisi mokykloj. O ten mokė biologijos... — nutęsė sakinį.
Ji nuėjo į virtuvę, grįžo nešina pusiau nugertu buteliu Grant‘s bei dviem stiklinėmis. Irma žino, kad mėgstu šį gėrimą. Net labai. Aš alkoholikė? Ne, geriu tik iš nuobodulio, na, bet ne visada... Jums rūpi kodėl? Paklauskit savęs to, kai lūpomis liesit bokalą, taurę ar butelį. Negalėsit nusakyti tikslios priežasties nieko neslėpdami. Irma pastatė stiklines ir butelį. Tikriausiai šis stalas yra skirtas viskam: ir rašymui, ir valgymui, ir gėrimui. Taip pat kartais gali imti ir nuvirsti, trumpam pamiegoti prie jo ir taip apgauti savo svečius, jog netekai sąmonės.
— Į sveikatą. — padavė man sklidiną stiklinę. Gražūs antikiniai raštai. Irma karčiai nurijo turinį, aš neatsilikau.
— Žinai, šis kažkuo skiriasi nuo to, kurio kartais įsipilu. — pačepsėjau — Jaučiasi, kad brandintas ąžuolo statinėj. Sakyk, nejau tą butelį „užrašai“ man į rankas tik todėl, kad apgirsčiau?
— Nesitikėk, kad atsakinėsiu į visus tavo klausimus, aš nesu tavo gyvenimo guru. Ir pripažinsiu, jog ypač retai apgalvoju tai, ką rašau, kaip suveliu jūsų gyvenimus. Kas man darbo – visad maniau, jog jūs gyvenat tik popieriuje. — įsipylė dar vieną. Aš laukiau kol ji išgers, o Irma tik apžiūrinėjo rudą išsilaisvinimo eliksyrą, įkalintą stiklo sienose, iš visų rakursų.
— Nebijai kaltės jausmo? Ar jo išvis nepažįsti? Man tai suteikei jį. — išgėriau antrą, pastačiau prie butelio ir klausiamai žvilgterėjau į Irmą. Ji neįpylė.
— Klausyk, Dafne, — oho! Ji prisiminė mano vardą, negaliu patikėti! — tik nepradėk erzinti, pati žinai, kad man net per lengva tave pribaigti ir manęs niekas už tai nenubaus. Mes nesame lygios. Tu esi beveik visiškai priklausoma nuo manęs – įsikalk į galvą. Ir stenkis man nenusibosti – paskutinį kartą bendravau gal prieš 3 mėnesius ir tai tik dalykiškai, su savo leidėju.
— Atsiskyrėlė mieste? Žiūrėk, — parodžiau pro langą į žmonių virtinę, — kiek ten jų yra! Neturi draugų, brangaus žmogaus?
— Buvau tokia, kaip tu esi dabar. Galiausiai sustojau kvailioti; kai kuriems vyrams nedrįsčiau pažiūrėti į akis. — ji paslėpė savo menkutę šypsenėlę, vos pastebėjau skirtumą.
— Ačiū, kad priminei... — susiraukiau. Dabar pati siekiau butelio ir Irma, pamačiusi ką darau, nekreipė dėmesio. Nenustebo ir kai padaviau jai butelį į rankas, tačiau vis dėlto padėjo jį atgal ant stalo.
— Ak, tik nepriekaištauk man! — panelė rašytoja, šiek tiek pasiraususi po stalčių, paklojo kažkokį lakštą. Pamaniau, jog staltiesę. Jau buvau beimanti, bet ji išplėšė tą popierėlį man iš rankų. Ji nieko nesakė, nepyko. Netikėtai pajutau, jog jos namie kažko trūksta.
— Ar turi katę ar šunį, ar dar kokį egzotiškesnį gyvį?
— Aš alergiška gyvūnams. — atsakė ir išnešė butelį. Užteks. Ir man, ir jai. Sugrįžusi iš virtuvės, prisėdo atgal ir šįkart, kvailai šypsodamasi, davė man paskaityti tą patį popieriaus lapą. Tai buvo mano dienoraštis – visiškai tie patys įrašai, nugulę languotose sąsiuvinio lankose, padėtose prie naktinės lempos. Perskaičiau kelis sakinius ir atidaviau atgal.
— Tai – mano dienoraštis. — supykusi pasakiau. Irma nusijuokė.
— Tai – tavo gyvenimas. Visos dienos, kurias norėtum prarasti ir kitos, kurias norėtum išsaugoti. Viskas čia. Jei tau atiduočiau šį lapą, — klausiamai žvilgterėjo —, nejaugi tu pradėtum trypti jį? Greičiau viskas atsitiktų netyčia, kaip Bodlero veikėjui, kuris netyčia įmynė į savo idealo kapą.
— Ko tu nori? Pasakyk, pagaliau – čia ir dabar. — atsidusau. Šis žaidimas jau nusibodo.
— Čia ir dabar? Cha! — dar niekad nebuvau girdėjusi tokio kvailo žvengimo. — Kas tau iš čia, jei po kelių sekundžių mes atsistosime ir nueisim kur nors kitur? O kas iš sumauto dabar, jei po sekundės, po tokio trumpo akių užtemimo dabar bus praėjęs? Ar tu laikai dabar – šia diena? Jei taip, tai kas iš sumauto šiandien, jei šiąnakt žvaigždės pasiglemš tavo įspūdžius ir išgyvenimus, palikdamos tik šaržą, kabantį vidinėj smegenų žievės pusėj?
— Kodėl klausi? Juk turėtum pati puikiai žinoti.
— Apie tai aš nerašiau. Pati visą tai prisigalvojai. Reikėjo tau dažniau miegoti, grafomanija sukėlė nemigą. Per ilgas buvimas realybėje sunaikino viską, kas netikra. Todėl negali sapnuoti.
— Tik todėl? Kad norėjau prisiminti visas dienas? — pasidarė visiškai nelinksma.
— Bet tu kasdien sudegindavai vakarykštę dieną – ir popieriuje, ir atmintyje. Man keista, jog tavęs neišvarė iš proto tos besideformuojančios raidės, jų inkviziciniai klyksmai. O tavo sąmonė nėra iš plieno. Ji geležinė ir tuoj surūdys.
— Tu nori, kad keisčiausi? Kad palikčiau kaip tu – viena, uždara, mieganti ant grindų?! — paskutinius žodžius, mano nuomone, savo klyksmu itin pabrėžiau. Po to iškart prikandau liežuvį, nes taip šaukti tokio statuso asmeniui – pernelyg didelė prabanga.
— Ar tu manai, kad tos dūžtančios širdys, kurios šiandien įskiltų nuo tavo nuodingo flirto, rytoj būtų sveikos? — Irma stebėtinai ramiai klausė. — Nejaugi galvoji, jog tie mėnesiai su tuo vyriškiu nieko nereiškė? — trumpam nutilo. — Dafne, jei būtum gamta, tai matyčiau kaip pusę metų saulė vien teka ir per vieną dieną, per vieną mano minties impulso perbėgimą, atslenka visų tų naktų, kuriu nebuvo, tamsos ir sugriūva į vienį. Tirštas ūkas.
— Užsičiaupk. — pravirkau. Aš esu stipri, tačiau sąžinės priekaištai man nesvetimi. — Tau viskas atrodo taip paprasta...
Irma laukė kol kiek nurimsiu. Kantri ji.
— Aš niekad neužbaigdavau visko iki galo. Todėl rašau apsakymus. Aš palieku teisę rinktis.
— Nepasitiki savimi? — piktai ir ironiškai, kitaip laikant drėgną nosinę rankoj negaliu pasakyti.
— Tiesą sakant, netikiu, jog išvis yra tokių žmonių, kurie visiškai neabejoja savo poelgiais, pasirinkimais. O man ta galimybė taip pat buvo suteikta.
— Bet tu gali koreguoti eigą, o aš ir mano mažytė terpė... — nutilau, nes suvokiau, jog Irma pati puikiai žino, ką aš pasakysiu.
— Keista, kad taip sakai. Pažiūrėk į save – juk buvai tokia totali optimistė, o dabar visa tai iškrito su tuo sūriu krištolu. — ji nutilo ir pasimirkė plunksną į rašalo buteliuką.
— Rašalo yra nebent keliems sakiniams. Sakyk, ko nori.
Galėjau paprašyti pritrenkiančios išvaizdos, milijono ar dar bet ko materialaus, tačiau prisiminiau, kur gyvenu. Ta priešais mane sėdinti jauna moteris buvo ir Dievas, ir budelis, o dabar – džinas.
— Noriu pamatyti jūrą. Nors vieną sykį.
— Ne, aš žinau ko tau reikia. — prisipažinsiu, jog tai mane kiek šokiravo, nes visa klausimo prasmė išsiliejo, tapo neryški. Nespėjau nieko atsakyti, dingau.

Irma padėjo tą lakštą atgal į stalčių. Jai suskaudo galvą, tad nutarė pravėdinti kambarius. Lauke žmonės bėgo nuo lietaus, net ir tie, prisidengę skėčiais, skuodė link bet kokios priedangos. Akmenimis grįsta kiemo aikštė supanašėjo į vieną didžiulę balą. Lijo rašalu. Tas Irmos, priešingai nei visų kitų, nestebino.

„Dafnė susapnavo jūrą. Atsikėlusi paėmė savo dienoraštį, glostė vakarykštę dieną, o žiebtuvėlį išmetė lauk. “ – šie greitai sukeverzoti žodžiai surijo visą likusį Irmos rašalą.


2006-10-06,
Klaipėda