Rīguo
Rīga akis traukė dėdomuos žemaitiu –
Pardavėmou šliaužė lėnā, gīvolē.
Sėmuons pagalvuojė, ka savajam kraitiou
Tėn duris arkīvu varstītė galies.
Bova tėn daugībė raštu vuokītiniu
Nu laikū krīžeiviu sauguomu tvėrtā –
Kāp pilis dabuojė, kāp nu priešu gīnies,
Ė vėskou palėka rusams nevertā...
Estā, viel ė latvē niekor jug nediejuos –
Puopierē ė skūras susoktas pelie...
Sėmuons nuvažiavės pols atsiviediejės,
Pri grīnuos tėkruovės ronkuom prisilies.
Klausies gatvė ēdams prīš pat žmuoniū sruovė,
Rīga tarsi būto žemie Lietovuos –
Če vėinė žemaitē prekės susikruovė
Vėsuo torgaus aikštie pri pat Daugovuos.
Žmuonis vėsor gerė, su anās sutarsi,
Tiktā valdininkas tapė subiesie.
Vuos bandā ištartė sava žuodi garsē,
Vėsė tava nuorās tik pasibaisie.
Ne geriau tebova vuokīti sutėkos –
„Nifarštein“ pasaka ė nutrūkst kalba.
Ėlgė metā ējė, bova mintis plėkas –
Ė kaliejėmėnė drausmie ė gluoba.
Ė alga tebova – vuos galus sudursi,
Tik darbū užteka ištėsuom paruoms.
Ka Kuostiuškas vīrā Žemaitėjė korstė,
Uns savi tevīstė atjautu skaruom.
Sėmuonou neruodė palonkoma puonā –
Tuoks, matā, žemaitis, londiuos ė rašīs...
Maištininku kėltės su gaisrās rauduonās
Dar kuokiū nelaimiu latvems priprašīs...
Jug ne dornios, matė ė unt pėršta vijuos,
Metrėkuom lietuviu saldėna viltis.
Peterburga rūmu slaptas karalėjės
Gundė kāp gimtuosės nuodiemies žaltīs.
Bemaž dešimt metu Rīguo prasitrīnės,
Pagaliau pasiekė tuolėmus kraštus –
Peterburga miesta jūrėnės krontėnės
Sveikėna žemaiti pro rūkus tėrštus...