...

Ir pagaliau aš išeinu. Man čia
jau viskas žinoma. Šita vietovė,
delčia – tebnejudančia lyg kančia –
pabalinta, sargyboj veltui stovi.

Jinai beviltiškame laukime.
Ją palieku lyg mėlyną laukymę,
iš miško virtusią tylų tankme,
kurioj balsai užgęsta neužkimę.

Vidurnaktis, žvaigždes ganąs, toksai
pavargęs, jog tada tik atitoks, kai
bandos jo auštant nebeliks visai,
o auksą jo dalinsis paradoksai.

Einu. Kitaip rytoj neapvynios
vyzdžių man savimi keliai gyvi, nes
jie kyla – tartum nerimas dvyniuos –
manim, o aš jais atslūgstu patvinęs.

Aš išeinu istorijos gale –
aprengt atstumais įtampą nuogalę
ir brist padange, ką tik per gilia,
atgavęs vėl pirmykštę kraujo galią.

Vidurdieni, kuris tebeganai
tarp ūkanų, ar piemeniški genai
leis kristi aviai – saulei varganai
rudens dugne drėgnoj rugienoj?