Vyras, kurį ji visada mylėjo-Pabaiga

1977 m. lapkričio 8 d.

Arūnė stovėjo vidury tilto per autostradą. Lauke buvo šalta, ką tik lijo lietus, bet saulytė jau baigė atsikariauti savo vietą danguje.
– Tai štai kur šiais laikais lankosi studentai, – už nugaros išgirdo linksmą balsą.
Širdis ėmė plakti tankiau ir pirštai drebėjo. Mergina nedrąsiai atsisuko balso pusėn.
Arvydas
– Gal sutiktum pasivaikščioti su manim, – pasiūlė jis.
Arūnė tyliai nusekė iš paskos. Nei vienas nekalbėjo ir net nebandė pradėti pokalbio.
– Pienas buvo labai skanus. Ačiū, – šypsojosi Arvydas.
Mergina tik linktelėjo, šyptelėjo atgal ir vėl ėjo tylėdami. Autostrados pakraštį pakeitė miškas, ten keitėsi takas po tako, bet ir toliau abu tylėjo. Bėgo minutės, valandos. Ėmė temti. Bet nei vienas nepratarė nei žodžio. Lygiai taip pat išėjo iš miško.
– Eime, parvešiu, – pasiūlė Arvydas. – Ten pat gyveni?
Arūnė linktelėjo galva. Tylomis įsėdo į mėlyną zaporožietį ir jau po kelių minučių žvelgė į tamsų savo kambario langą. Nataša ir Vilija  buvo išvažiavę namo, o Marija tupėjo pas savo busimąjį vyrą Mindaugą.
– Gal užeisi arbatos, – paklausė Arvydo.
– O! Aš mielai, – sutiko šis su džiaugsmu.
– Lauksiu tavęs viduje.
Arūnė išskubėjo, kad pakalbėtų su budėtoja. Tikėjosi papasakoti gražią pasakaitę apie giminaitį ir išsiderėti, kad Arvydo neregistruotų svečių žurnale.
– Labas, Arūnyte, – pasisveikino pirmoji budėtoja. – tau Marija prašė perduot, kad liks nakvoti pas tetą. Skambino gal prieš kokį pusvalandį.
– Ačiū, – nusišypsojo Arūnė ir pasiruošė pasakoti graudžią istoriją apie vargšą giminaitį.
– Gal turi vaistų nuo viduriavimo, – užklausė budėtoja ir nesulaukus atsakymo dingo mažajame koridoriuje, kur buvo saugykla ir tarnybinis tualetas.
Arvydas praėjo taip ir nepastebėtas.
„Kažkas mane labai myli“ – atsipūtė mergina ir įsileido svečią į kambarį.
Arvydas klestelėjo ant Natašos lovos, kur kadaise kabojo rašteliai. Šeimininkė tuo metu paruošė sumuštinių ir įpylė į stiklinę pieno.
Valgė tylėdami. Kartais persimesdavo vienu kitu žodžiu, bet dažniausiai kalbėjo bendrom temom – apie studijas, kirvius dėstytojus, išvažiavusias kambariokes... Per visą vakarą taip ir nepaklausė nieko asmeniško.
Artėjo vidurnaktis.
Kažkodėl nei vienas net nesusimąstė, kad Arvydas turėtų važiuoti namo. Arūnė tik paklojo vieną vienintelę kambaryje buvusią medinę lovą ir atsigulė miegoti kartu su vyriškiu. Šis apsikabino merginą ir abu ramiai užmigo.
„Elgiuosi kaip paleistuvė“ – prieš užmigdama pagalvojo Arūnė, bet ne tik nesigailėjo savo poelgio, bet dar ir džiaugėsi, kad išdrįso taip pasielgti.





1978m. lapkričio 8 d.

– Einam į mašiną, kol nesušalai, – paragino Arvydas.
Mergina paėmė draugą už rankos ir nuėjo atgal.
– Apie ką taip įtemptai galvojai? – pildamas iš termoso arbatą užklausė Arvydas.
Automobilyje buvo šalta. Arūnė prisispaudė prie vyriškio.
– Prisiminiau Marijos reakciją, kai ryte rado mus savo lovoj, – nusijuokė mergina.
– Ar ji užpyko, kad užėmėm jos lovą? – rimtai susidomėjo draugas.
Mergina prisiminė tą dieną. Marija taip ir nepasakė, ko taip nustebo. Tikrai ne dėl lovos. Buvo įprasta svečius guldyti į medinę lovą. Dėl Arvydo irgi negalėjo nustebti. Nataša kartais parsivesdavo draugą, kai likdavo tuščias kambarys. Be to, Mariją sunku kuo nors nustebinti.
– Tikrai ne dėl lovos, – užtikrino Arūnė ir dar labiau prigludo prie vyriškio.
– Šalta? –paklausė šis.
Mergina neatsakė, tik apsikabino draugą ir susimąstė. Už ką ji pamilo Arvydą?
Apie šį vyriškį galima buvo sakyti nežinojo nieko. Tos menkos žinios buvo nieko vertos. Jis fotografas ir dirba fotoateljė Rotušės aikštėje. Savo buto neturėjo ir gyveno pas seserį. Tėvai jau buvo mirę. Viskas. Tai viskas, ką žinojo Arūnė. Apie patį Arvydą ji galėjo pasakyti tik tiek, kad mėgsta pieną ir yra ramaus būdo, truputį konservatyvus. Daugiau nieko. Net dėl paskutinės savybės ji nebuvo tikra. Apie tai ji sprendė tik iš vieno fakto...
Su Arvydu buvo pažįstama beveik metus. Daugybę kartų jie miegojo kartu: bendrabutyje, Arvydo sesers namuose, kai nebūdavo šeimininkės, leido naktis zaporožietyje... Bet nei karto Arvydas nebandė pasinaudoti drauge. Atvirkščiai. Vos tik Arūnė bandydavo išprovokuoti jį tokiam nedoram poelgiui, vyriškis piktai pašnairuodavo ir nusisukęs užmigdavo, o ryte išsakydavo ilgą moralą apie tai, kad jie tėra tik draugai ir niekada nebus kartu. Arūnė tyliai klausė šių kalbų ir toliau nekentė tos nelemtos frazės „tik geri draugai“ bei toliau svajojo, kad Arvydas taps ne tik pirmąja meile, bet ir pirmuoju jos vyru.
Arūnė gurkštelėjo šąlančios arbatos. Tada pravėrus duris išpylė likučius, užsuko termoso dangtelį, viską tvarkingai padėjo ant priekinės sėdynės ir pasisuko Arvydo pusėn.
– Kas? – nesuprato šis to draugė žvilgsnio.
Mergina pabučiavo draugą į lūpas ir sukišo savo šaltas rankas po jo marškiniais. Pirštai pasiekė šiltą švelnią vyriškio odą.
– Kai kurie dalykai nesikeičia, – nusijuokė vyriškis. – Bet man tas patinka.


Į piršlių namus Arūnė grįžo tik auštant. Įėjus į kambarį ilgai stovėjo prie durų ir žiūrėjo į miegantį savo vyrą. Galvoje šmėstelėjo mintis viską mesti ir pabėgti. Tik vyriškiui apsivertus ant kito šono ji atsigulė šalia. Artūras nevalingai apsikabino savo žmoną.
Moteris apsižvalgė. Vyro drabužiai buvo padėti ne ant spintelės – ten buvo jos vestuvinė suknelė. Jaunikio rūbai kabojo ant kėdės atlošo. Vadinas jis buvo išėjęs ieškoti savo nuotakos...

Arvydas pasižadėjo niekada nesikišti į Arūnės gyvenimą, o Artūras niekada neužsiminė apie naktinį žmonos pasivaikščiojimą. Net būdamas girtas priekaištavo, kad ji per daug draugiškai ir įtartinai elgiasi su laborantu Audrium, panašias į jo Augusto akis, bet apie vestuvių naktį nepratarė nei žodžio.




Arūnė mirė ligoninėje nuo plaučių vėžio. Gniauždama dukters ranką ji žiūrėjo pro langą į priešais augantį ąžuolą.
– Kai kurie dalykai niekada nesikeičia, – vos girdimai sušnibždėjo ir užmerkė akis. – Bet man tai patinka...
Tai buvo paskutiniai jos žodžiai.
Niekas nežinojo, ką matė Arūnė, žvelgdama pro langą į ąžuolą. Tik ligoninės personalas tyliai juokėsi iš senyvo vyriškio, atsitempusio netoliese dirbusių dažytojų  kopėčias ir užkopusio į ąžuolą maždaug antro aukšto lygyje.
Nuo mamos mirties prabėgo daugiau nei 3 metai. Per tą laiką mūsų gyvenimai apsivertė 360 laipsnių.
Neseniai mirė tėtis. Nors buvo diagnozuota kepenų cirozė po žaibiško virusinio hepatito, visi puikiai žinojo, kad tai alkoholis pribaigė tėtį.
Tik po šios netekties aš pagaliau sutikau savo brolį. Buvo praėję 10 metų, kai jis pabėgo iš namų ir ėmė gyventi savarankiškai. Aukštojo mokslo taip ir nebaigė, bet prasisuko gan neblogai. Dabar jis buvo turtingas verslininkas. Vadinamasis naujasis lietuvis.
Nepaisant praėjusių nesimatymo metų dingo visos mano nuoskaudos ir ryšys su broliu tik sustiprėjo. Ilgai kalbėjomės ir pasakojom vienas kitam apie praeitį. Augustinas pažadėjo finansuoti mano studijas. Išsiskyrėm tik pasižadėję susitikti kuo greičiau.
Tik tuomet, kai Augustinas atsisuko prieš įlipdamas į automobilį, pastebėjau kokios ryškiai žalios jo akys.
Išsigandau.
Grįžus namo pribėgau prie veidrodžio ir verkdama žiūrėjau į savo ryškiai žalias akis. Draugas niekaip negalėjo manęs nuraminti.
– Būk geras, nuvežk mane iki Rotušės aikštės, –  paprašiau.
Susiradau tą vietą, kur nuo senų laikų buvo foto studija. Tik dabar tai buvo modernus salonas, kuriame savo vestuvių akimirkas įamžindavo pasiturinčios Kauno poros.
Foto studijoje dirbanti senyva registratorė pažinojo Arvydą, bet duoti jo telefono numerį atsisakė.
– Jis čia ateina maždaug kartą per mėnesį susitikti su kolegom. Galit palikti laiškelį, – vietoj to pasiūlė ji.
„Paskambink. Greta“ – ir užrašiau savo mobiliojo numerį.
Likusias dvi savaites negalėjau atsigauti po patirto šoko ir bijojau pažiūrėti į savo atvaizdą veidrodyje. Nenorėjau patirti to jausmo, kuris apima išvydus tas kraupiai žalias akis.
Mėnesio gale gavau SMS žinutę:
„Bijoti reikia ne žalių akių, o pavojų gatvėje. Susitinkam šiandien vakare Rotušės aikštėj“
Dėl laiko ilgai nesvarsčiau. Apie penktą laukiau nustatytoje vietoje. Netrukus nuo foto studijos atėjo ir jis.
Stovėjom tylėdami. Žvelgiau į jo žilus plaukus, pavargusį nuo rūpesčių veidą, žalias akis.
Pravirkau. Iš skausmo, kad tiek metų gyvenau su bailiu, neišdrįsusiu paleisti mamos iš savo psichologinių gniaužtų.
Dabar žinau tik viena. Neleisiu niekam stoti tarp manęs ir tėvo. Praleisiu kiek galėdama daugiau laiko su juo. Mama taip ir nesuprato, už ką jį taip mylėjo, tad aš tai padarysiu už ją. Tik taip galiu atsidėkoti jai už savo smaragdo žalumo akis.