Vyras, kurį ji visada mylėjo-4 dalis

1978m. lapkričio 8 d.

Arūnė išdidžiai lyg gulbė išplaukė iš santuokų rūmų. Lauke jaunavedžių laukė keli artimi draugai.
– Sveikinu, – pribėgo Marija. – Šiandien tokia svarbi diena tau. Taip džiaugiuosi, kad ištekėjai už Artūro. Tai nuostabu. Būsim ne šiaip draugės. Mūsų šeimos galės visur kartu atostogauti,  vaikai, galima sakyti, augs kartu.
– Na jau, na jau, – juokėsi laiminga Arūnė. – Nepradėk skaičiuoti mano būsimų vaikų. Be to... Aš išvažiuoju gyventi į Plungę.
– Gerai jau gerai, – pabučiavo į skruostą Marija. – Paleidžiu jus. Važiuokit kur nors į gamtą. Lauksim jūsų vakare. Tik neužšalkit pakeliui.
– Na pasistengsim, – Arūnė mirktelėjo akį. – Juk mes dabar dviese, – tyčia pasakė garsiau ir pasisukus į fotografą išdidžiai nusišypsojo.
Piršliai tempte ištempė jaunuosius. Jie kartu su jaunavedžiais sulipo į Mindaugo numylėtąją Volgą, o palyda susigrūdo į ryškiai oranžinį žiguliuką. Arūnė pamojavo draugei ir mašinos nurūko.
Į pamerges Arūnė buvo paėmus savo pusseserę Ritą, o jaunėlį brolį Vilmantą paėmė pabroliu. Ritai į porą parinko Artūro brolį, o Vilmantui – bendradarbę. Taip ir sudarė palydą. Piršliais tapo jaunojo teta su dėde.
Vestuves planavo kuklias. Iš draugų dalyvavo tik Marija su Mindaugu. Iš giminių – tėvai, broliai ir piršliais tapę teta su dėde. Pora džiaugėsi, kad pavyko išvengti didelės puotos.
Iš kitos pusės, nei vienas iš jaunavedžių negalėjo sau leisti didelės prabangos. Švęsti teko piršlių namuose, nes jaunuolių tėvai neturėjo tam tinkamų patalpų; o svetimuose namuose buvo nedrąsu šeimininkauti savaip. Vienintelis prabangos dalykas buvo pasamdytas fotografas. Šitai galėjo leisti reta pora, todėl Artūrui pasirodė gana keistas toks nuotakos noras.
Automobiliai sustojo prie tilto. Arūnė nusijuokė pamačius išsigandusį Artūro veidą. Tikriausiai tai teta Milda išrinko ilgiausią Kauno tiltą.
– Aš dar rasiu progą atsilyginti, – pažadėjo Artūras juokais.
Jaunikis tiesiog perbėgo tiltą su žmona ant rankų. Piršliai ramiai atsekė su šampano sklidinom taurėm.
– Šaunuolis, – paplojo per petį dėdė. – Tik ne visose gyvenimo srityse reikia taip skubėti, – perspėjo.
Arūnė nusijuokė. Praeis keletas dienų ir ji verks dėl šių žodžių.
Jaunieji ramiai išgėrė šampaną. Lauke spaudė šaltukas, tad ilgai stovėti nebuvo įmanoma. Šokę į automobilius visi išlėkė pasivažinėti po miestą.
– Gaila, kad mažai vietos, – kalbėjo Milda. – Būtumėm prigriebę ir fotografą. Ant tilto atrodėt tiesiog žavingai. Vertėjo įamžinti tą vaizdelį.
– Taip, būtų buvę šaunu, – sutiko ir Arūnė, bet ne todėl, kad norėtų įamžinti vestuvių akimirkas.
– Iš kur tu į atkasei? – užklausė dėdė Vytautas. – Stebiuosi jo gebėjimu taip subtiliai įlįsti į pačią įdomiausią vietą. Prisimenu, kaip Miglę „ženijom“. Siaubas! Fotografas taip įžūliai visur lindo, kad prabanga virto pragaru. Galiausiai išvijom jį... Šis žino ką daro. Girdėjau tik fotoaparato spragsėjimą, o žmogaus nemačiau. Na ir tavo pusseserė nuolat pyko, kad pagavo ją kaip nors ne taip...
Vytautas taip įsijautęs pasakojo, kad niekas kitas negavo progos įsiterpti. Bet Arūnė visą kelią prasijuokė iš to, kaip Rita grasino fotografui. Ši mergina visada pyko, kad yra fotografuojama paslapčia.
Kelionė po Kauną rodės tokia trumpa. Ėmė temti ir mašinos artėjo piršlių namų.
Kiemas prisipildė svečių. Visi nekantriai laukė jaunavedžių. Šie tyčia neskubėjo išlipti. Tingiai priėjo prie pirmųjų išdaigininkų ir vykdė visas užduotis.
Įėjus į vidų teko išsipirkti stalą. Arūnė vos nenukrito vietoje, pamačius Mariją ir Mindaugą susikeitusius vaidmenimis – augalota, aukšta nuotaka ir gležnas mažutis jaunikis atrodė žavingai.
Artūras meistriškai susitarė su pokštininkais ir atsipirko tik buteliu degtinės, o likusius saldainius išdalino kaimynų vaikams. Visi linksmi ir išalkę susėdo prie stalo. Kaip Vytautas ir kalbėjo, aplink tik blykčiojo fotoaparatas, o žmogaus tarsi nebuvo.
„Jis tikrai išmano savo darbą“, – išdidžiai užrietė nosytę Arūnė ir paslaptingai nusišypsojo fotografui. Šis piktai suraukė kaktą ir toliau tęsė darbą.
Niekas nepastebėjo ypatingo Arūnės dėmesio fotografui, bet mergina nepaleido jo iš akių visą vakarą. Net atėjus nakčiai, kai abu su Artūru pasitraukė miegoti, nusiuntė oro bučinį. Paslapčia ir su tokiu pasididžiavimu. Šalia ėjęs vyras nepastebėjo šio gesto...
Fotografas sugniaužė kumščius ir kelias minutes stovėjo piktai stebėdamas nueinančią jaunąją. Tik jai dingus iš akiračio, susikrovė daiktus ir išvažiavo namo.
Arūnė tuo metu nusirengus krito į lovą. Piršliai užleido savo puikiai įrengtą kambarį. Mergina gulėjo ir stebėjo nusirengiantį Artūrą. Šis neskubėdamas sulankstė drabužius, padėjo ant spintelės ir atsigulė šalia žmonos.
– Labanakt, - pabučiavo į lūpas, apkabino ir užsnūdo.
Arūnė gulėjo nieko nesuprasdama. Čia tam jie anksčiau išėjo? Dėl to visą laiką gėrė vandenį vietoj degtinės? Dėl šito bučinio į lūpas?
Marija visada mėgo pasakodama pagrąžinti faktus, bet ji savo vestuvių naktį tikrai nemiegojo taip ramiai apsikabinus vyrą!
Užpykus ir nepatenkinta Arūnė apsivilko kitai dienai paruoštą gėlėtą suknelę ir išėjo į balkoną. Į veidą pūstelėjo vėjas, sutaršė plaukus ir jau po kelių sekundžių privertė drebėti iš šalčio. Bet vidun mergina negrįžo. Toliau stovėjo ir trynė rankomis pečius.
Atokiau nuo namo blykstelėjo automobilio žibintai. Vieną, antrą, trečią kartą... Kol Arūnė atsisuko į tą pusę ir atpažino mėnulio šviesoje išryškėjusį mėlyną zaporožietį. Mergina nusišypsojo ir grįžo vidun.
Kambary Arūnė karštligiškai bandė surasti, ką užsivilkti. Neradus nieko tinkamo, pagriebė vyro švarką ir tyliai išbėgo. Nepastebėta nusileido laiptais žemyn ir dingo koridoriuje. Niekas negirdėjo užsidarančių lauko durų – visi buvo gerokai apgirtę ir dainavo kažkokią naują dainą.
Arūnė nubėgo tiesiai link zaporožiečio. Durelės atsidarė ir ji įšoko vidun.
– Taip ir maniau, kad niekur neišvažiuosi, – išdidžiai ištarė ji.
– Taip ir maniau, kad Artūras miegos kaip baslys, –  atrėžė  Arvydas.
Lygiosios.
Mašina pajudėjo. Lėtai ir neskubėdami draugai privažiavo tą patį tiltą, per kurį dieną Artūras nešė nuotaką. Arvydas trumpam stabtelėjo ir užklausė:
– Prisimeni?
Arūnė neatsakė. Buvo kvaila neatsiminti šio tilto.
Arvydas nuvairavo toliau, įsuko į miškelį ir sustojo.
– Einam, – kvietė su savim ir Arūnę.
Mergina tyliai pakluso ir netrukus abu stovėjo vidury tilto. Buvo šalta kaip niekada tokiu metų laiku, bet nei vienas nenorėjo trauktis.
Netikėtai Arūnė pravirko.
– Dabar supranti, ką pridarei? – piktai paklausė Arvydas.
– Taip, – kūkčiojo Arūnė ir prisiminė tą šaltą dieną lygiai prieš metus.