Močiutės duona

Prisimenu, Močiutė lėtai vaikščioja didžiuliame sode,
kuriame obelų lygiai tiek, kiek reikia laiko,
kad iškeptų Jos pati skaniausia duona.
Troboje gardžiai kvepia ajerais
(jie augdavo už kluono),
švara ir rugine tešla
iš duonkubilio.
Po to Ji eina gryčion, ima ližę, atidaro duonkepę
ir karštus kepalus stačiakampius aštuonis
ant medinio ilgo suolo išrikiuoja.
O mes, vaikai,
taip nekantraujame,
kol patį paskutinį Ji ištrauks
mažiuką pagranduką beveik juodą –
mums tai būdavo pati geriausia Močiutėlės puota.