Mažoji Dovilė labai mėgsta žvejoti. Tik žvejoja ji ne ežere ir ne upėje, o savo akvariume. Jis stovi prieškambaryje ir jame plaukioja kelios spalvingos žuvytės. Dovilė dažnai stebi jas. Kad ir dabar. Mergaitė baksteli į stiklą pirštuku-pabaido žuveles. Staiga ją šūkteli mama:
-Dovile, ateik valgyti sriubos! Tra lia lia...
Mama linksmai ir nerūpestingai niūniuoja. Dovilė nenori sriubos, bet ji turi puikią mintį.
-Mamyte, ar žuvelės jau nori valgyti? -klausia mergaitė.
-Taip, bet pirmiausia ateik ir pavalgyk pati, tuomet galėsi pamaitinti savo žuvytes, -atsako mama.
Dovilė nubėga į virtuvę, pasiima dubenį sriubos ir grįžta į prieškambarį. Tuomet supila visą sriubą į akvariumą, sakydama:
-Štai, žuvelės, dabar jau nebebūsit alkanos.
Mergaitė padeda jau tuščią dubenį ir nuskuba žaisti. Į dugną pamažu leidžiasi morkos, makaronai... Po valandėlės ji išgirsta mamos balsą ir nuskuba į prieškambarį. Ten stovi mama ir žiūri į akvariumą. Jame žuvelės jau nebeplaukioja, tik plūduriuoja paviršiuje.
-Pažiūrėk, ką padarei! -šūkteli mama mergaitei. -Pažiūrėk į žuvytes!
-Nieko tokio, -atsako Dovilė. -Jos tik truputėlį persivalgė. Tuoj pailsės ir vėl plaukios.