Drugio rausvas gyvenimas ėjo atgal, o lyg stovėjo vietoj

Tegul tuščioj galvoj gyvens drugys,
po liūdną rausvą būstą teskraidys,
nei vasaros, anei žiemos nelauks
ir nuo rausvumo visą amžių kauks.

Iš nevilties lai kirminu atvirs
ir laisvėn brausis, kol lėtai numirs,
galbūt suspės akims išgraužt skyles,
tai kas, kad godžios varnos jas išles.

Vistiek galva bus erdvei atverta, -
bijos, regėdama, kad ji čia ne viena,
gulės rausvam karste ramus drugys,
virš jo bepročiai skersvėjai lakstys.