Pakaruoklio simfonija

Siūbuojančiam pasauly
Išslysta kelio vingis iš po pirštų
Ir sustingsta
Laikas juoką gęstantį išvydęs
Akmeniniame veide.
Pagavo.
Pirmyn –
                atgal...
Kur vėjas tik papūs.
Ne pats nusprendė.

Girgžda virvė ašutinė
Pirštus
          sukumpusius
                                apvijo

nepaleis.

Atbukę mintys
Nuolat pasiklysta, nes
Negrįžta.
Nėra kur.
Pavogtas supratimas
Ir liko tik
              <tuk... tuk...... tuk... >
                                          paskutinį kartą
                                            nesustok...


pabelsk iš naujo

suskaičiuok mane
                              gal tada prabusiu...