Eilėraštis proza

Viskas galėjo būti gerai, bet nebuvo...
Mes dar ir laiko turėjom, ir nebuvom visai nusenę.
Dar galėjom suręsti trobą ir turėti vaikų,
kad senatvėje mus nukaršintų, bet – – –
Visatos dėsnis...
Ir pradžių mes jį kaltinom.
  Vėliau supratom, kad tai jis, tik jis toks gailestingas ir išmokys mus tapti viešpaties paukščiais, kur nei sėja, nei pjauna, o minta, ir pavers mus vandens lelijom, kurių niekas nerengia, o jos pasipuošusios dangiškais rūbais...
  Apvaizdos užmirštoj kertėj parodė mums vietą tuomet, kur nesiekia jokia atmintis. Kertėj, kurios pasmerkimo neperplėšia jokio žvilgsnio šviesa. Kertėj, kur pranašystės pildosi žodis žodin – taip tiksliai...
  Ir neturim trobos dabar, ir vaikų – laukia kūdikių žudymo metas, ir lieka iš jų vien tik raumenys ir bežadė, negalinti skausmo išreikšti burna.
  Ir atėjus tai šviesai, mūsų, viešpaties paukščių, – pirmųjų margi apdarai pasitiks jos apvalančią ugnį ir – – –
  nei sėti, nei pjauti daugiau nereikės, – sielos mūsų pasotintos bus tuo, ką matė...