Vyras, kurį ji visada mylėjo-2 dalis

1985 m. gruodžio 15 d.

Arūnė sėdėjo valgykloje rankomis apglėbusi puodelį. „Gyvenimas – tai sudėtinga dėlionė“ – mąstė ji.
– Labai sušalai? – paklausė vyriškis, sėdintis priešais.
Arūnė tik linktelėjo galva. Ne dėlto, kad būtų labai šalta, o dėl to, kad bijojo kalbėti. Nereikėjo važiuoti į Kauną, nereikėjo skambinti Arvydui ir prašyti susitikti. Geriausia būtų apie jį išvis negalvoti.
– Iš kur gavai mano telefono numerį? – susidomėjo Arvydas.
– Argi sunku gauti tavo telefono numerį, kai jis beveik paskelbtas laikraštyje? – nusistebėjo moteris. – Bendradarbė neseniai ištekėjo ir pasakojo, kad tavo darytos nuotraukos labai kokybiškos. Tad paprašiau koordinačių ir gavau. Kas žino, gal sugalvosiu antrą kartą ištekėti.
– Antrą kartą tokios klaidos nedarysiu, gali neprašyti, – pyktelėjo Arvydas.
Abu tylėjo. Arūnė suprato, kad nereikėjo judinti praeities. Tai tabu jiems abiems.
– Kaip Artūras gyvena? – nutraukė nemalonią tylą vyriškis.
– Geria, – tiesiai atrėžė Arūnė. – Pila kaip į kiaurą kibirą. Kasdien...
– Aš tavęs nesuprantu, – nusistebėjo vyriškis. – Kaip tokia išdidi moteris kaip tu gali gyventi su alkoholiku? Netik. Dabar ji sėdi čia, su manim, nors pati liepė prisiekti, kad jos neieškosiu, leisiu gyventi ramiai... ir aš leidau... – liejo nuoskaudas vyriškis.


Arūnė susimąstė. Prieš kelis metus taip remiama prie sienos ji būtų pravirkus. Dabar ašarų nebuvo. Tiesiog neliko. Kasdieniai Artūro girtavimai, barniai, priekaištai dėl tariamos neištikimybės su gražuoliu laborantu... Moters gyvenime nebuvo nieko gražaus. Norą gyventi palaikė tik sūnus Augustas.
– Kaip Augustinas? – užklausė Arvydas.
– Gerai, – tyliai atsakė moteris. – Abu su Artūru sėdi mano tėvų kaime. Tėtuką buvo ištikęs insultas, nieko negali daryt, tad reikia padėti.
– O tu ką čia veiki? – prikišo Arvydas.
– Nepradėk, – vos nepravirko moteris. – Man dabar pernelyg sunkus metas. Norėjau pabūti viena. Viską apgalvoti, surikiuoti į savo vietas.
– Kodėl tada norėjai susitikti su manimi?
Arūnė susimąstė. Kodėl ji skambino Arvydui? Norėjo pabūti viena, bet jau po poros dienų susirado buvusio draugo telefono numerį ir pasiūlė susitikti. Dabar sėdi čia ir nežino, kodėl užvirė visą šitą košę. Gal dėl to, kad jautėsi vieniša savo pačios namuose? Gal dėl to, kad norėjo atkeršyti savo alkoholikui vyrui?
– Eime iš čia, – atsistojo Arvydas. – Šitos šlykščios žalios sienos mane baigia negyvai užknisti.
– Dažnai čia ateini?
– Kasdien, – suirzo vyriškis. – Valgyt juk reikia.
– Susirask moterį, susituok ir turėsi, kas tau paruošia valgį, sutvarko namus... Laukia grįžtančio iš darbo, – pajuokavo Arūnė.
– Norėtum ja tapti? – atsakė į tai draugas.
– Kodėl gi ne! – nusišypsojo moteris. – Einam pas tave, ramiai pakalbėsim, paruošiu tau vakarienę...
– Kai kurie dalykai nesikeičia, – pastebėjo Arvydas. – Bet man tai patinka.
Arvydas nusivedė Arūnę į savo naują, dar neseniai gautą butą.
– Pagaliau užgyvenau nuosavą būstą, – įleido viešnią.
Viduje kvepėjo tapetais, koridoriuje puikavosi numylėtoji Arvydo spinta, atkeliavus iš sesers namų.
– Užeik, – vedėsi viešnią į virtuvę.
– Kambary netvarka? – pasmalsavo Arūnė ir nulėkė pažiūrėti. – O taip! Kai kurie dalykai tikrai nesikeičia, – šyptelėjo. – Bet man tai patinka.
Arvydas paruošė abiems arbatos, keletą sumuštinių ir atėjo į kambarį. Arūnė numėtė nuo sofos vyriškio drabužius. Abu klestelėjo vienas šalia kito ir ilgai tylėdami tyrinėjo veido bruožus.
– Tu taip susenai, – pastebėjo Arvydas.
– Žinau, – atsiduso moteris.
– Neturėtum leistis žeminama ir skaudinama, – Arvydas palietė pirštais draugės skruostą. – Tu esi verta geresnio gyvenimo.
– Žinau. Jau metai kaip Artūras neteko darbo. Dabar jis blaškosi iš vienos vietos į kitą. Šeimą išlaikau aš. Na bet ir valdžia mano...
– Šaunuolė, – Arvydo pirštai žaidė su draugės plaukų sruoga.
– Anksčiau Artūro neįvarydavau į kaimą, – toliau pasakojo moteris. – Dabar nors ir bambėdamas, bet važiuoja. Kai negeria, jis visai geras žmogus. Bet taip būna retai. Dažniausiai girdžiu priekaištus už žalias Augusto akis ir veidą, stebėtinai panašius į laboranto Andriaus. Ta tariama neištikimybė nužudys mane... Ir šiaip... Jam  nepatinka mano maistas, drabužiai vis blogai išlyginti, tai tvarka namuose ne tokia...
– Augusto akys žalios? – susimąstęs paklausė Arvydas ir vis dar nepaleido plaukų sruogos.
– Taip, – šyptelėjo moteris ir pabučiavo Arvydo akis.
Arvydas nusišypsojo taip, tarsi ką tik būtų patyręs didžiausią pasaulyje malonumą.
– Jo akys žalios, – toliau šypsojosi vyriškis. – Taip ir maniau.
– Artūras visada norėjo antro vaiko, – toliau pasakojo moteris. – Aš irgi galvojau apie tai. Bet ... Susilaikiau. Tuomet Artūras pradėjo gerti ir štai ką turiu dabar. Septynmetį sūnų ir alkoholiką vyrą... ir viltį kada nors visgi susilaukti mergaitės.
– Tik viltį? – smalsavo Arvydas.

– Tik viltį, – atsiduso moteris. – Kuri jau gęstą. Su Artūru gyvenam jau aštuonerius metus ir nieko. Nors pastaruosius du jis dažniausiai būna girtas, bet... Nuo Augusto gimimo buvo daugybė progų pastoti.
Arvydas nebyliai suprato draugės mintis.
– Dabar jau nieko nenoriu, – pravirko Arūnė. – Nenoriu matyti Artūro. Susierzinu, kai jis praveria namų duris. Kvailiausia tai, kad man labiau norisi matyti jį girtą, nei blaivą. Bent jau nelenda. Pareina, parėkauja ir griūna į lovą. Ryte atsikelia, išeina į darbą, vakare vėl kartojasi tas pats. Bet kai grįžta blaivas, iškart susinervinu, pradeda skaudėti galvą, viskas nesiseka, daiktai krenta iš rankų, maistas nuolat prisvyla arba persūdau. Apie lovos reikalus patyliu. Norisi nusipirkti saulėgrąžų ir gliaudyti laukiant kol viskas baigsis.
– Tad kodėl dar neišsiskyrei? – užklausė Arvydas.
– Vis tas kvailas išdidumas, – pyko ant savęs moteris. – Visus tuos metus vaidinau laimingą žmoną. Aplinkiniai laiko mus idealia šeima. Kažkokiu būdu Artūras pareina nepastebėtas kaimynų, laiku, nesvirduliuodamas. Kur jis geria ir su kuo – paslaptis. Kai atleido iš darbo, visi manė, kad direktorius norėjo įkišti į tą vietą savo sūnų. Kvailas sutapimas. Iš tikrųjų valdžiai atsibodo arba matyti jį girtą arba išvis nesulaukti darbe. Bet aplinkiniai to nežino! Mano tėvai vadina jį „ligų patalu“. Niekas nežino tikrosios jo ligos. Tik aš ir Augustas. Tad jeigu palikčiau Artūrą, likčiau kale, metusia tokį gerą vyrą, kuris stengiasi dėl šeimos, myli žmoną ir sūnų. Negeria, – piktai nusijuokė Arūnė. – Net tėvai galvoja, kad esu bloga žmona ir motina, nes nuolat bambu ir rėkiu ant jų mylimo žento. Ech... Susikūriau pasaką ir esu per daug išdidi pabėgti iš jos vergovės.
– Bet tu pamynei išdidumą ir paskambinai man, – pastebėjo draugas ir numetė nuo Arūnės pečių švarkelį.
– Taip, – sutiko  ši. – Bet yra dalykų, kuriems aš negaliu pasipriešinti.
– Pavyzdžiui kam?
– Tiesai. Jos nepaneigsi ir nesumindysi kaip žolės. Bandžiau sau meluoti, bet daugiau nebegaliu. Niekada nemylėjau Artūro. Su juo, žinoma, buvo gerai. Bet ne taip gerai, kaip su tavim. Kartais man atrodo, kad visą laiką vietoj Artūro mačiau tave. Tik taip galėjau išgyventi visus šituos metus. Tas naktis šalia Artūro ir tą skausmą, kai tu mane palikai...
– Aš tavęs nepalikau, – atšlijo Arvydas. – Tu žinai tai.
– Žinau? Ką? – užpyko Arūnė. – Kad mes negalim būti kartu? Kad mes vienas kito nepažįstam? Kad galim būti tik draugais? Tą aš žinau. Tiksliau tik galvojau, kad taip yra. Nes visą šitą pasaką tu kartojai nuo pirmų pažinties dienų.
– Ne nuo pirmų, – pastebėjo vyriškis.
– Na ir kas? Ar tai svarbu. Kam tu man kalei į galvą, kad mes negalim būti pora, kad esi man per senas?... Vis tiek aš mirsiu anksčiau.
– Jeigu mestum rūkyti, taip nebūtų.
– Kodėl turėčiau? Tai vienintelis man likęs malonumas. Rūkymas man pakeitė valgį, vyrą, tave.
– Mane? – nusijuokė Arvydas. – Manęs negali pakeisti niekas.
Arūnė nuliūdo. Taip, Arvydo negali pakeisti niekas. Galima sau meluoti, kad Artūras yra puikus meilužis. Galima meluoti sau, kad vedybinis gyvenimas būtų geras, jeigu tik vyras negertų. Galima meluoti net ir tai, kad Augustas paveldėjo kokio nors tolimo giminaičio žalias akis. Bet taip nebuvo ir nebus.
– Yra dalykų, kurie nesikeičia, – tarstelėjo Arūnė ir prisiartino prie Arvydo.
– Bet man tai patinka, – paslaptingai nusišypsojo šis.
– Man irgi...
Nei vienas nejautė sąžinės graužaties dėl to, ką daro. Tik palaimą, kad ryžosi susitikti, palaimą, kad niekas nepasikeitė, palaimą, kad Augusto akys žalios. Pagaliau nuodėmingą kūnų palaimą!...
– Sakei norėtum dukrelės? – paslaptingai šypsojosi Arvydas, kai Arūnė ruošė vakarienę.
– Norėčiau. Labai noriu...
Arvydas apkabino draugę per liemenį ir padėjo galvą ant peties.
– Pavadink ją Greta... – sušnibždėjo.
– Būtinai, – pažadėjo Arūnė.