Sucerberėjimas

šūvis
fotofinišą paukštienos
užfiksavus vilkšunio akis
pro vandens lelijos kiemą
neria iltinis dantis
rėžia plokštumą vandens
ežero skūra banguoja
supa auką vegetuoja
žodis ieškantis skiemens

žodis tykantis audros
virš medžioklio žalių meldų
parako ugnies kaitros
besileidžiančios ant geldų
krantą ramstančių dykūnių
nurašytų dėl skylės
nes per ją dėl jos kaltės
skendome iki galūnių

o dabar kentėki fauna
pasitelkę močią florą
iškūrensim suomių sauną
gersim alų ir kagorą
kai spragsės ant laužo dūmų
dausų padaro mėsa
nupešta visai basa
su nuodėgulio kaltūnu

šūvis
striksi linksmas šuo
virsta iš medžioklio žarnos
apsišildydamas tuo
ką pasiūlė urmas karmos
šuo per kraujo masę tirštą
jau pandeminiais lavonais
liuoksi lyg sodriais vargonais
rodydamas kūrėjui pirštą

ir negaišta ir nemiršta
pasileidėlė mirtis
rudeniop per kailį diržta
žemiškoji prigimtis