...

- Gyveno kartą Tas, kurį dauguma vadino Doniu (kiti pašaukdavo tiesiog „ei“ ar naudodavo kitus įvardžius). Jis matė aplink tik savus. Matė tai, kas atspindi 400-700nm ilgio bangas arba jas sugeria.
Aplinkiniams jis buvo niekuo neišsiskiriantis, eilinis pilotas. Savo gyvenimo pilotas. Kaip ir kiti. Jis kiekvieną rytą išeidavo pasiimti laikraščių, kiekvieną mielą dieną vesdavo šunį į lauką, kiekvieną šeštadienį aplankydavo motiną, o pirmadienį – susitikdavo brolį (darbo reikalais). Su juo kartu tik tas paprastas šunelis gyveno. Laiptinėje dažnai susitikdavo mielą senuką. Jis žinojo, kad mielo žilagalvio duktė yra miesto ligoninės sanitarė, žinojo jo vardą ir kelintame aukšte gyvena. Ir tik vieną vienintelį kartą eilinįkart ištaręs mandagųjį „laba diena“ Donis suprato, kaip dažnai matomas (gal dažniausiai, tik po šuns) ir koks nepažįstamas yra šis žmogus. Bet mintis daug laiko neužėmė. Juk rekėjo prisiminti, kad gėlės senai nelaistytos. Taip, Donis mėgo iš ryto suplanuoti darbus. Net ir tokias smulkmenas. Ir viskas vyko pagal jo strategiją. Gyvenimas tėkėjo savo vaga (labai jau tiesia). Vis ta pati rutina: kava - laikraštis - laba diena - autobusas - laba diena - darbo stalas -autobusas... žinoma, dar šuns reikalai. Kažin, ar ilgai viskas gali būti nepriekaištingai tvarkinga.
- Juk turėjo kažkas įvykti, tiesa?
Gal Donis ir gyveno vienas, bet jis nesijautė vienišas. Tai nebuvo įtraukta į jo dienotvarkę. Kažin, ar jausmus jis taip pat sudėliodavo eilės tvarka? Keista, kad tik dabar apie tai pagalvojau... Kad ir kaip bebūtų, jo sistemoje egzistavo ne vieniša saulė. Čia buvo šuo - palydovas ir dar kažkas... Kažkas, kas neleido Saulei aplink save matyti tuštumą.
Kažkur, geografiškai sunku nustatyti tą vietą, stovėjo Noja.
- Ant debesų?...
- Bet jis juos regėjo. Ne, ne ant debesų. Bet panašiai. Ji buvo tikra svajoklė, lyginant su Doniu. Bet ten visi tokie buvo. Visi mėgo įsižiūrėti į objektą, jį tyrinėti, kalbėtis su juo, stebėti...
- Gal tai buvo sapnų karalystė?
Gal... kažkas panašaus. Žinau, kad ten buvo šviesu. Taigi vienas Nojos pamėgtų objektų buvo žmogus. Tas, kuris gyveno pilkoje erdvėje. Donis. Ją stebino kaip dažnai jis juda. Ir vis ta pačia kryptimi.
Man visad atrodė, kad kada nors ir Donis pakels akis ir jis regės Noją. Bet to nenutiko. Bent aš to nemačiau. Gal toji akimirka vyksta būtent dabar... kas žino...
- O kaip kvėpėjo Noja?
- Gana saldžiai... bet nepernelyg. Ir aš galvojau ar Donis jos neužuodžia. Bet ne. manau, jis ją jautė. Štai kodėl jis nesijuto vienišas. Tiesa, juk pamiršau pasakyti, kad vienintelė keistesnė Donio rutinos dalis buvo kas rytą pažvelgti pro langą. Ir vedžiodamas šunį jis karts nuo karto pakėlęs galvą pažvelgdavo į dangų. Bet jos nematė. Aš tai žinau.
- Ar išvis būtų įmanoma pamatyti Noją?
- O, manau, kad taip. Bet kažin ar akimis. Žinai, tai panašu į lygiagrečias tieses. Jų gyvenimai teka sau tiesiai. Lygiagrečiai. O akys nemato, ko nėra toje vagoje. Na, apie Nojos gyvenimą aš žinau mažiau. Tik... A, nesvarbu...