Vėjo dulkės

JI

♠♠♠

Kai saulė nusileisdavo, moteris neskubėdama išeidavo iš savo tvirtovės. Jos sena akmeninė pilaitė buvo pasirėmusi į tankų mišką. Pamiškėje, atokiai nuo visų žmonių, triukšmo, - gūdoka. Bet kartu taip ramu, gera. Gamtos kvapas leidžia užsimiršti. Vaitojantis medžių ošimas, vėjo atneštas ir paskleistas po visus kambarius, buvo malonus kaip muzika. Nuo gamtos šnarėjimo, gaudimo neskauda galvos kaip nuo banalių žmonių kalbų.
Anaiptol. Jauti, kad gamta šneka su tavimi.
O ji šneka ne su visais. Tik su tais, kurie ją supranta.

Moteris sustojo vidury kiemo. Ji buvo basa. Kandanti rasos vėsa maloniai šiurpino odą. užvertusi galvą į pirmąsias žvaigždes sunkiame danguje, moteris atsidūsta. Užsimerkusi ji sušnabžda:
- Pater noster qui es in coelis…
Vėjo gūsis, įsisukęs į jos ilgus plaukus, padeda nunešti žodžius miškui:
- Sanctificetur nomen tuum…
Miškas suošia smarkiau, pasigirdusi lakštingala suteikia maldai liūdną melodiją:
- Adveniat regnum tuum… Fiat voluntas tua…
Atsidūsusi moteris nuleidžia akis nuo žvaigždžių, įsmeigia jas į kiek toliau žibantį ežero paviršių, o šis sutyvuliuoja, papurto meldus, kurie šnara lyg kietos, sausos drabužių klostės, – moteris gauna leidimą eiti:
- Sicut in coelo, et in terra…
Ilgaplaukė švelniai žengia keletą laukiančių žingsnių, ji norėtų pasiimti kartu žirgą, -jis ją supranta, - bet būtų nepatogu. Pasukusi prie daržinės durų, moteris atveria jas kadilakui.
Automobilio variklis griausmingai suburzgia. Ji nenori pažadinti savo arklio, bet jis turbūt nemiega. Jis išlydi savo draugę galingu žvengimu. Jis žino.
Moteris nusišypso.
Tamsus, mėnulio prisilietimus ant kapoto nešantis, kadilakas pasuka į tolumoje net naktį ryškiai šviečiantį miestą.

♠♠♠

Bet ji nebuvo tokia kaip kitos. O, ne. Moteris be baimių. Akmeninė, kaip ir jos pilaitė. Daugelis ir pelių bijo. Pelių!.. O šioji nė budelio neišsigąstų.
Nes pati yra budelis.

Budelis? Vadinkit, kaip norit. Aš tik valau pasaulį nuo šiukšlių. O jų be galo daug. Visų viena nepašalinsiu, tačiau reikia padėti žemei kvėpuoti.

Vaikystės nuotraukoje tai buvo švelnių akių tamsiaplaukė mergaitė, apkabinta jaukių mamos rankų. Bet ledinę žiemos naktį, prieš pat Kalėdas, jos tėvai ir vyresnysis brolis buvo nužudyti. Kodėl? Kas gali atsakyti, kodėl žmonės žudo? Kalėdinė dovana. Apiplėšti neužteko. Ištaigingi namai viliojo vagišių akis. Mergaitės šeima, - kaip dažniausiai būna, - atsidūrė ne vietoje ir ne laiku. Pasitaiko. Skardūs šūviai sudrebino net stiklinę lempą mažylės kambaryje, antrame aukšte, kuri ėmė skleisti švelnią melodiją, stiklui liečiantis su stiklu.
Nuo trenksmo pabudusi mergaitė nesuvokė, kas vyksta. Gal ji ką sapnavo. Gal kas lauke triukšmauja. Bet lempos skleidžiami garsai kėlė nerimą. Jai atrodė, kad kažkas yra pas ją kambaryje. Minkšta, tanki tamsa tvankokas kambarys, nes žiemą langai praveriami tik trumpam, nemaloniai slėgė. Net gąsdino vaiką.
Mergaitė atsisėdo lovoje, bandė ką nors įžiūrėti juodame kambaryje, tačiau nesimatė net naktinio staliuko, kuris, būnant lovoje, ranka pasiekiamas. Kažkoks keistas dundesys iš apačios, pirmojo aukšto, vidurnaktį pasigirdę nepažįstami balsai ir ta nyki tamsa, gaubianti ją, bėgo šiurpuliukais per nugarą.

Kai smarkiai užsitrenkė laukujės durys, mergaitė krūptelėjo ir lyg pabudo iš stingdančio transo. Ji iššoko iš lovos, nebebijodama tamsoje slypinčių vaiduoklių nutykino prie durų ir tyliai jas pravėrė.
Iš svetainės nepasiekianti jos kambario šviesa kai kur blankiai, kai kur ryškiau atsispindėjo ant sienų kabančių paveikslų stikluose. Jie žibėjo, lyg rodydami kelią. Kelią į šviesą.
Tačiau toje šviesoje mergaitė pamatė siaubą. Ji pajuto jį, pritvinkusį ore. Jai užteko pamatyti ant grindų gulinčios mamos akis. Jos degino. Išdegino mergaitės ašaras. Ji neverkė. Bet suprato, kad baisus košmaras atėmė jos artimuosius. Paliko tik glebius kūnus šilto kraujo baloje. Kur dingo jų gyvybė?
Mažylė nejautė, kad atsiklaupė į tą balą.
Ji nejautė, kaip atsigulė prie mamos, balti naktiniai marškiniai sudrėko, permirko lipniu skysčiu. Jie tapo sodriai raudoni.
Mergaitė užsidėjo mamos ranką ant pečių. Bet nebebuvo šilta ir jauki. Ji neprispaudė prie savęs ir nepaglostė plaukų. Ranka buvo vėsi ir kieta, negrabi ir pamėlusi, lyg po velykinių kiaušinių dažymo. Tačiau šios rankos niekad nebedažys margučių. Jos sustingo.
Šaltis ir kietumas sustingo mergaitės akyse. Tapo kardu ir skydu.

♠♠♠

Greitai artėjant prie miesto, jo žiburiai vis labiau spigino, rėžė prie tamsios pratusias akis.
Bet moteris nekreipė į tai dėmesio. Ji nesiblaškė, žinojo, kur važiuoja. Miestas didelis, kaskart ji pasirinkdavo naują vietą. Vietą, kur daug nakties pramogas mėgstančių žmonių. Jie net neįsivaizduoja, kad šalia jų vaikšto kaukėta mirtis.
Ką šį kartą ji pasirinks?
Moteris sustoja prie naktinio klubo, išlipa ir lėtai nužvelgia aikštelėje stovinčius ir triukšmaujančius jaunus žmones. Daugelis atkreipė dėmesį į seną, retą automobilį, o kai iš jo išlipo grakšti šviesiaplaukė, daug vyriškių susidomėjo dar labiau.
Jų tiriami žvilgsniai slydo storais puriais moters plaukais, blyškia oda, elegantiška suknia, aptempusia liekną kūną. Visa tai – lyg kadras iš filmo.
Tačiau silpna lempų šviesa – tai ne saulės šviesa. Iš toliau niekas nematė pergalingai degančių akių. Juk visiems svarbiausia – kūno iškilumai. Juodasuknės moters išvaizda užvaldė daugelio spoksančiųjų akis, mintis. Triukšmas aptilo.
Pirmieji kerai mesti.
Laikas sustojo.
Lėtai praskriejusi pro keletą būrelių, ji užuodė nugalėtų merginų pavydą. Kvailos patelės su savo instinktais. Moteris praėjo pro šias akimirksniu įsigytas priešes lyg pro tuščius butelius. Ji vylingu žiūrėjo į besielius vyrų kūnus tarsi stulpus. Koks gi skirtumas, kurį stulpą pasirinkti?

Kaip man patinka juos kankinti. Gaila, kad neturiu daug laiko. Jei aš turiu širdį, tai man ją skauda matant, kas šiais laikais liko iš žmogaus. Kiaurai matosi, ką jis turi. Turi tik vidurius ir tenkina jų poreikius. Nieko nematerialaus. Gal bus savanoris? Greičiau, nes man jau darosi šlykštu…

Moteris švelniai palietė arčiausiai esančio vyriškio ranką, kuria jis laikė butelį. Iš netikėtumo ar kitų užvaldžiusių emocijų jis paleido butelį. Šis sudužo šalia jų abiejų kojų.
Šukės laimę neša? Tik ne šiuo atveju.
Gražios moters akys įsisiurbė į mulato vaikino akis. Jis nežinojo, kur savąsias dėti. Aplink žmonės sužiuro į šį “laimingąjį”. Daugelis norėjo būti jo vietoje, net ir tie, kurie atėjo su antrosiomis pusėmis (arba jas šiai nakčiai čia susirado).
Gundantis šviesiaplaukės žvilgsnis užvaldė, vyriškis net nepajuto, kaip ta švelni ranka nusivedė jį atgal prie savo kadilako.
“Pasisekė” – girdėjosi jiems už nugarų, laikas vėl pradėjo eiti. Bent tiems, likusiems, kurie nunarino nusivylusius žvilgsnius į bokalus. Nedrįso pakelti jų į savo drauges.
Niekas nebežiūrėjo į moterį ir jos auką. Nebesinorėjo aštrinti pavydo, kažkodėl visus užplūdusio. “Juk daug aplink tų moterų. Daug, bet visos tokios tuščios ir nuobodžios. O ši…” - mąstė tie, kurie patys yra tušti ir nuobodūs. Savimyloms visi kiti – lyg daiktai, leidžiantys patenkinti savimeilę.

Moteris jau važiavo tolyn nuo miesto, šalia sėdėjo mulatas. Jis lyg užhipnotizuotas žiūrėjo čia į ją, čia į kelią. Jis nesuvokė, kas darosi, kur jį veža. Tiek žodžių buvo jame, tiek klausimų. Bet burna buvo lyg užklijuota.
Ji taip pat tylėjo. Kam tie žodžiai? Šiais laikais niekam jų nereikia, o jos žodžių niekas nesupras. Ji niūniavo.
Ėmė lynoti dideliais, retais lašais. Moteris nusišypsojo. Vyriškis pastebėjo, bet nesuprato. Galvojo, kad jam. Bet ji šypsojosi lietui…
Miesto žiburiai liko toli, priekyje blankiai švietė tik automobilio lempos.
Vaikinas lyg ir sunerimo. Po tiek laiko. Subruzdo, ėmė dairytis. Moteris pajuto jo baimę, šiltai, kiek pajėgė vaidinti, pažvelgė, lėtai mirktelėjo, kilstelėjo lūpų kampučius. Tai kiek nuramino mulatą. Jis ėmė prisiminti visus įvykius. Dabar tarsi suprato, jog jis – vienintelis, kurį pasirinko ši nuostabi dama. Net nusišypsojo mintyse. Pradėjo galvoti, kaip užmegzti pokalbį, kaip šauniau pasirodyti. Norėjo įrodyti, kad ne veltui pasirinko jį.

Vaikeli, koks tu kvailas. Aš – tavo lemtis. Paskutinis žmogus, kurį matai. Paskutinė daina, kurią girdi. Aš – akmuo, kuris suknežins tau galvą, virvė, kuri užverš tau kaklą. O tu šypsaisi. Visi jūs šypsotės. Nė vienas nejaučia, kas jo laukia. Nė vienas nebeturi, kuo jausti. Nereikalingi daiktai.

Nurimęs vaikinas pamanė, kad, lietui vis stiprėjant, moteris nusiveš jį kur nors, kur sausa ir nešalta. Na, pavyzdžiui, pas save į namus.
Ji ir vežėsi jį namo.

♠♠♠

Lietus įsismarkavo. Stiprūs vėjo gūsiai gàudė lašus, mėtė juos, žaidė, bloškė į pilaitės langus. Keliuose iš jų suspindo žvakių švieselės.
Nugalėti vėjo, medžiai trynėsi į sienas, verkė jų žaizdotos šakos, krito žemyn liūdni lapai. Bet vėjas neleido pasiekti jiems žemės, pagavęs nešė tolyn nuo gimtųjų namų, juokėsi, švilpė. Medžiai pyko ant niekšingo vėjo, tačiau ir visas miškas nieko negalėjo jam padaryti.
Kadilakas jau stovėjo kieme. Lietus kėsinosi pramušti jo metalinius šarvus, bet nusivylę lašai rinkosi į sroveles ir bėgo, leidosi žemyn, nukrisdami į vešlią žolę.
Didžiojoje pilaitės menėje moteris įžiebė keletą žvakių. Šiek tiek spėjo sulyti šviesūs jos plaukai, ir ji, dideliam vyriškio nustebimui, nusiėmė peruką. Tamsūs, dar ilgesni plaukai sunkiai nusviro ant drėgnų pečių, kelios banguojančios sruogos atspindėjo žvakių liepsną.
Vaikinas išsprogino akis ir nejučia prasižiojo. Jis jau buvo pradėjęs manyti, kad supranta, kas vyksta. Bet ir vėl… žodžiai nesugebėjo sudaryti rišlių sakinių, kuriuos būtų galima ištarti. Jis tik žiūrėjo. Juk moteris su peruku – ne koks stebuklas, tačiau mulatas nesuprato, kam visas šis spektaklis.
Dabar moteris tapo dar žavingesnė. Jos gundančios akys ir viliojantis kūnas toliau hipnotizavo vyriškį. Ji lėtais, bet gan dideliais žingsniais priėjo prie vis dar nustebusio vaikino ir, uždėjusi švelnias savo rankas jam ant pečių, lengvai pasodino į erdvų krėslą. Anksčiau vyras to krėslo nepastebėjo, jis tarsi tik dabar nežinia iš kur išdygo už jo nugaros. Jis nepastebėjo nei baldų, nei žvakių, nei kaip prieš jį ant stalo atsirado dvi taurės ir butelis vyno. Gal pastebėjo, bet matė tik tamsiąją moterį. Kodėl viskas jam taip… taip keistai. Ši dama dar neištarė jam nė žodžio. Bet šįkart jam visko sočiai ir be jų.
Tamsiaplaukė vylingai žiūrėjo į vyriškį. Ji sėdėjo priešais ant raudonojo vyno spalvos sofos, toks pat buvo ir krėslas. Vaikinas tai pastebėjo ir subruzdo, nes ši spalva kažko suteikė kambariui, kuriame tvyro įtampa. Kažkokio postūmio.
Mulatas ėmė jaustis nejaukiai ir prarado visą savo drąsą… Šiek tiek prablaivėjęs nuo įvykių gausos ir keistumo, jis žvalgėsi aplink. Bijojo žiūrėti moteriai į akis.

Laikas veikti, kol kerai visiškai neišsisklaidė. O gal dar pažaisti?.. Reikia dar pakankinti, kad lengviau galėčiau jį valdyti. Mažytis paklusnus šunelis. Visi jie tampa nusižeminusiais bailiais. Kartais ir padlaižiais. Bjauru, kaip žmogus vaidina prieš kitus. Prieš mane parodo tikrąjį savo veidą. Pasirodo, jog tai – snukis.

Ji atsistojo, ir vaikino akys įsmigo į ją laukiančiu žvilgsniu. Nenuleisdama nuo jo įkypų savo akių, moteris ištiesė ranką. Mulatas šiek tiek pasimetė, greitai sumirksėjo, bet ištiesė ir savąją. Ji švelniai pakėlė ranką, kad vaikinas suprastų, jog reikia atsistoti. Net tiek pats nesugalvojo.
Pastebėjusi vyriškio akyse nerimą, sumišusį su geiduliu, tamsiaplaukė vesdamasi jį link vienų, kurių čia buvo gausu, kita ranka ėmė sagstytis suknelės sagas.
Vaikino žvilgsnis nuslydo pažiūrėti, ką daro ta ranka, o akys, grįžusios prie jos akių, negalėjo nuslėpti nekantrumo. Moteris kaip įmanydama slėpė kylantį šleikštulį.
Ji nusišypsojo. Bandė tai padaryti. Pravėrė duris, tačiau už jų buvo akla tamsa, žvakės menėje nesistengė padėti vaikinui įžiūrėti, kas tai per kambarys.
Tačiau jis greitai pajuto, kad tai – ne kambarys. Moteris, atrodanti tokia gležna, galingo vyro rankomis pastūmė vaikiną į tą tamsą.
Statūs akmens laiptai į rūsį sugėrė duslius besiritančio kūno garsus. Kai stojo tyla, moteris išgirdo žvengiant žirgą.
Ji nusišypsojo ir ėmė niūniuoti.

♠♠♠

Moteris neskubėdama užlipo laiptais į antrą aukštą, į savo kambarį. Iš juodmedžio spintos išsitraukė kelnes ir lengvą palaidinę. Kad būtų patogu.
Persirengusi ji nuėjo atgal, prie laiptų į rūsį. Užsidegusi žibalinę lempą ji ėmė leistis žemyn.
Tamsiaplaukė buvo pratusi laipioti šiais stačiais laiptais ir visiškoje tamsoje. Jai jie nebuvo pavojingi. Bendrininkai. Padėję atlikti nemaloniąją darbo dalį. Nors visgi šis darbas moteriai patiko. Reikia mylėti darbą, kitaip jis nebus gerai atliktas. Tik kai tą patį darai daugelį metų, viskas pamažu įgrista ir atsibosta. Rutina žudant?.. Būna ir taip.
Moteris kartais prarasdavo tą liepsną viduje, kuri skatindavo naikinti žemės kirminus, teršėjus ir niokotojus. Ji pati nenorėjo sau to pripažinti, bet būdavo tokių akimirkų, kai ji pasimesdavo. Paaukojusi gyvenimą pasaulio apvalymui, moteris nebeturėjo laiko apvalyti savęs. O siela labai greitai susiteršia.
Ar jos siela taip pat purvina? Ji taip nemanė. Juk ji daro gera.
Ir šis ant drėgnų akmeninių rūsio grindų gulintis kūnas su sulaužytomis galūnėmis bei siaubo pilnomis akimis – irgi gera.
Ir visi kiti, užkasti, sudeginti niekšai.
Malonu žinoti, kad darai gera. Pasauliui. Sau.
Ar tai kerštas išžudytą šeimą? Ne, tamsioji moteris nebejaučia saldaus jo skonio. Bent jau bando jo nejausti. Ji nežino, kas buvo tie, kurie taip pakeitė jos gyvenimą vaikystėje. Galbūt dėl to keršija visiems?.. O kas iš to, jei žinotų tų žudikų vardus, būtų mačiusi veidus? Jai – nieko. Tik pasiųstų juos į dausas. Kaip ir kitus. Bet palengvėjimas niekad neateis. Juk mama jau daug metų nebeglostė jos plaukų. Ir nebeglostys. Tėtis nebežais su ja šachmatais. Brolis nebekrės karu išdaigų.
Tik jų sustingusios akys nuolat persekios nelaimingąją moterį. Jos tamsios įkypos, bet liūdnos akys neberegės laimės. Bet galbūt ji suteiks ją medžiams, kurių nebekirs žmogaus ranka, žvėrims, kurių nebešaudys, žirgams, kurių laisvės nebežabos tie, kuriuos užvaldė materija ir noras viską valdyti. Būti dievais.
O šis nepatogiai sudribęs kūnas – tik mažytė dalelė, milžino atomas. Šį atomą reikia visiškai sunaikinti.
Iškasta duobė rūsio gale – mulato laukiantis patalas. Nutempti kūną keliolika žingsnių šiai moteriai vieni niekai.
Jis jau minkštai guli žemėje. Užkasus puria žeme, liko tik sudėti akmenis, išluptus iš grindų.
Keista – nė lašelio kraujo. Bet ir gerai, nereikia valyti. Moteris gali atsipūsti. Užlipusi laiptais į menę, ji pabaigė vyną, žiūrėdama į save dideliame, sunkiame kabančiame veidrodyje.
Pajutusi nuovargį, norėdama pailsinti paraudusias akis, tamsiaplaukė išėjo į lauką.
Lietus beveik nebelijo. Vėjas pagavo moters plaukus ir kažką šnabždėjo į ausį. Ji nusišypsojo, pajutusi gaivą ir vėsą.
Pastačiusi kadilaką ūkiniame pastate, nuėjo pas savo žirgą. Šis jos laukė. Jau aušo, tačiau arklidėje buvo tamsu. Sunku ką nors įžiūrėti, tačiau ši dama mintinai žinojo, kur dėti kiekvieną žingsnį. Šiaudai kvepėjo ir šiugždėjo po kojomis.
Ji švelniai palietė žirgo kaklą, jo oda šiek tiek suvirpėjo. Priglaudusi galvą prie arklio galvos, moteris glostė jo veidą, kurio niekaip nedrįstų pavadinti snukiu.
Jausdama šiltą žirgo kvėpavimą, moteris atsiduso. Tamsoje ji žiūrėjo tiesiai jam į akis, nors jų nesimatė. Švelniai pirštais palietusi drėgnas šnerves, ji pavadino žirgą durų link. Jas iki galo atvėrusi, atsigręžė į jį, nusišypsojo ir paragino žvilgsniu.

Skriek, vėjo dulke…

Brėkštančioje aušroje išlėkė į miegančias pievas baltas eržilas, vėjyje lyg blaškomos dvasios plaikstėsi ilgi jo karčiai, puri uodega. Kaip visuomet, dar pažvelgęs į rymančią moterį, žirgas sužvengė ir nuskriejo prie ežero.
Moteris pasijuto baisiai pavargusi, galva tapo sunki. Liūdnos akys nukrypo į arklidę, ir ji, vėl įžengusi ten, atsigulė ant sausa žeme kvepiančio šieno ir kaipmat užmigo.

♠♠♠

Pabudo ji nuo drėgno žirgo alsavimo. Baltasis draugas jau grįžo ir nustebo, pamatęs moterį, miegančią arklidėje.
Baltas žirgo kūnas vietomis buvo sodriai pilkas, nuo jo varvėjo šaltas vanduo. Jis visuomet įšokdavo į gaivinantį ežerą…
Ilgaplaukė taip pat šiek tiek sutriko, kai atsibudusi pamatė, kur yra. Bet atsikvošėjusi nusišypsojo. Atsisėdusi paglostė nuleistą arklio galvą, drėgnus karčius. Šis liūdnomis savo akimis glostė moters sielą.
- Netyčia užsnūdau tavo kambaryje, - tyliai kalbėjo ji žirgui į ausį, - esu tau skolinga…
Ir, atsistojusi nuėjo prie mažo kambarėlio durų, iš kurio atnešė kibirėlį avižų. Eržilas pakėlė ausis ir linksmai žvingtelėjo, jis žinojo, kad moteris visada iš ten atneša ką nors skanaus.
Paglosčiusi valgantį žirgą, šypsodamasi ji nuėjo savo pilaitės link. Bet šypsena po truputį blėso. Vakaras bandė pasiglemžti saulę. Tamsiaplaukė pajuto, kad namie ji labai vieniša. Kažkaip šalta. Šalta širdžiai. Arklidėje taip jauku. Ten sielos namai. Ji ten laiminga ir laisva… O, kaip ji norėtų būti žirgu…

♠♠♠

Šaltas ežero vanduo šiek tiek atgaivino nuvargusį moters kūną. Ji kažkodėl jautėsi silpna. Galbūt liga kėsinosi įveikti gynybinę sieną? Bet ji niekad nesirgo. Ne, čia ne liga, čia sielos negalavimas.
Tačiau moteris pati nesupranta savęs, nesupranta, kas negerai. Varginanti tuštuma. Ji neranda sau vietos. Persirengusi lengvais naktiniais, bandė skaityti, bandė dar užsnūsti, bet akys neklausė, žvilgsnis blaškėsi aplink, spitrėjosi į sienas, matė jose neaiškius vaizdus.
Lyg apsvaigusi ji išėjo laukan, lipant laiptais svaigo galva.
Basomis kojomis pajutusi minkštą vakaro žolę, moteris minutėlei sustojo ir užsimerkė. Ėjo ji prie savo beržo, po kuriuo taip gera sėdėti. Melodingai šnarantys lapai migdo, liūliuoja.
Tačiau šį kartą vėjo nėra, lapeliai snaudžia. Tylu.
Tamsiaplaukė nenorėjo žadinti medžio. Ji atsisuko į raudonai blizgantį ežerą, pėdomis juto kutenantį gamtos prisilietimą. Besileidžianti saulė žėrėjo liūdnose moters akyse. Bet šįkart žvilgsnis nerado užuojautos.
Keistai nyku ir tylu. Oras lyg tuščias. Paukščiai nutilę. Ji kiek sunerimo. Viskas kaip slogus sapnas. Tyla spengia ausyse.
Gamta įspėja moterį. Kad bus kažkas nenumatyto. O tai pasitaiko itin retai. Šiai ilgaplaukei beveik visai nebuvo nenumatytų dalykų. Paskutinysis toks – šeimos netektis.
O kas dabar?
Moteris juto, kad gamta įsitempusi laukė. Nekvėpavo.
Bet netikėtai staigus vėjo gūsis stumtelėjo tamsiąją būtybę į nugarą, sutaršė plaukus ir užmetė juos ant akių.
Viskas taip pat keistai atgijo ir ėmė gyventi, kaip buvo nustoję. Paukščiai lakstė tarp medžių, aukštų smilgų laukai tolumoje bangavo lyg vėjo šukuojamas ežeras.
Įtampa aplink slūgo, tačiau moters širdyje – tik stiprėjo. Žvilgsnis klaidžiojo ir ieškojo atsakymų, paaiškinimų, tačiau jų negavo. Sužvengė žirgas.
Ausys pagavo kažkokį garsą, kuris nebuvo gamtos skleidžiamas. Atsigręžusi ir metusi iššūkį tam neaiškiam garsui, ji pamatė keliuku atvažiuojantį raudoną automobilį. Dulkių debesis kilo iš po jo ratų, sukosi vėjyje ir lėtai leidosi ant pievos.
Tamsiaplaukės širdis smarkiai sutuksėjo, kraujas sunerimo. Veidas užsidėjo rūsčią kaukę. Akys degino žvilgantį automobilio priekinį stiklą.
Keturratė mašina sustojo ir nutilo per dešimt žingsnių nuo moters. Dešimt virpančių žingsnių. Ji žengė du, kad tvirčiau atsistotų.


♠♠♠

Iš automobilio išlipo aukštas vyras. Maloni ir sutrikusi šypsena veide – tyra. Moteris suprastų, jei jis tik vaidintų. Išduotų akys, tačiau šios, tamsios lyg opalas, saugomos sunkių blakstienų, buvo drąsios, valiūkiškos, bet kartu romantiškai drėgnos.
Vaikinas žengė šešis žingsnius. Dabar juos skyrė tik du. Jie žvelgė vienas kitam į akis, bet neištarė nė žodžio. Pagaliau jis, lyg šiek tiek susigėdęs, nuleidęs žvilgsnį, tarė:
- Atsiprašau… nenorėjau sutrukdyti, gal aš ne laiku, bet…
Ji nesuprato, ką vyriškis norėjo pasakyti, tačiau jis parodė žvilgsniu.
Moteris buvo su lengvais naktiniais. Ilgais, juodais, nėriniuotais, o vėjas provokuojančiai juos plaikstė.
Bet tamsiaplaukės tai netrikdė. Atvirkščiai, jai kiek palengvėjo. Jauki šypsena sakė vaikinui, kad  viskas gerai, ir jis vėl drąsiau išsitiesė.
Jo žemas balsas priminė violončelės virpėjimą. Moters širdis išsigando, bet ji stovėjo ramiai. Rūsti kaukė jau seniai nejučia dingo.
- Važiavau pas draugės tėvus į Karvelių kaimą. Pirmą kartą. Ir pasiklydau… Labai apsidžiaugiau, pamatęs jūsų vienkiemį. Atokiai gyvenat.. Gal galėtumėt pasakyti, kur man dabar važiuoti? – šiek tiek susigėdęs dėl savo padėties, vaikinas nežinojo, kur dėti rankas. Šiuo momentu jos buvo visai nereikalingos ir trukdė.
- Nežinau, - lėtai iškvėpdama, lyg apgailestaudama, pratarė moteris, nežinau tokio kaimo. Gal toli nuklydai? – ji leido sau tujinti atklydėlį, nes jautė, kad šis truputį jaunesnis už ją.

Nežinau, kodėl, bet negaliu jo paleisti. Kodėl jo akys spindi kaip ežeras mėnesienoj?.. Kodėl jo plaukai – lyg liepsnos, vėjo draikomos? Kodėl šis kūnas – tvirtas kaip akmuo, o siela nevirpa iš baimės? Jis nebijo manęs? Jis žiūri lyg pažinodamas mane. Bet niekas nepažįsta. Tai jis mane gąsdina! Dieve, kas čia darosi? Žaidi su manimi?..

Vaikinas nukreipė žvilgsnį į supančius laukus, mišką, ežerą. Sukdamasis aplink save ir švilpdamas stebėjosi vaizdo grožiu. Neaprėpiamu vienukart. Vėl įsisiurbęs į moters akis, paklausė:
- Gal galėčiau iš jūsų paskambinti? – akys prašė to lyg paskutinės vilties.
- Aš neturiu telefono, - ramiai ir melodingai pasakė moteris ir ironiškai nusišypsojo dėl šios nepavydėtinos vaikino situacijos.
- Neturit? O kaip susisiekiat su kitais? Kaip gyvenat? – nustebęs klausinėjo vyriškis. – Ar jūs viena čia?..
Moteris nieko neatsakė. Liūdnas žvilgsnis ir nepavykęs šypsnys pasakė daugiau.
- Su kuo gi man siektis? Telefonu į dangų nepaskambinsi… - ji manė, kad ištarė tai mintyse, tačiau žodžiai nejučia suvirpino jos lūpas ir vyro širdį.
Į dausas nukrypęs sielvartingas tamsiaplaukės žvilgsnis kuždėjo atklydėliui, kad nežinodamas ir nenorėdamas užkabino jautrią stygą. Jis pajuto norą paguosti šią liūdną moterį, bet žodžių, lyg tyčia, tokiomis akimirkomis nėra. O juk svetimi nepažįstamieji nepuola siūlyti savo glėbio ir peties išsiverkimui arba išsikalbėjimui…
O ši keista naktiniuota būtybė ir nesileistų guodžiama, jis juto tai. Tačiau juto  ir kažkokią kvaitulingą trauką, norą paliesti blyškią, kone persišviečiančią odą, vešlius, vėjo šukuojamus plaukus. Suprasti šią vienišą sielą.
Tačiau staiga vaikinas krūptelėjo, įsivyravusioje tyloje išgąsdintas audringo žvengimo.
Moterį žirgas taip pat sugrąžino iš bekraščių tolių į žemę, ji vėl pažvelgė vyriškiui į akis ir lengvai nusišypsojo.
- Tai mano žirgas, - pamačiusi vaikino akyse pasimetimą ir lengvo išgąsčio nuotrupas, paaiškino ji.
Arklidė iki vėlaus vakaro būna atidaryta, kad žirgas galėtų kada panorėjęs išlėkti laukan. Moteris pajuto keistą jausmą, niekad anksčiau neaplankiusį. Ji norėjo parodyti savo žirgą šiam nepažįstamajam. Tai noras parodyti savo geriausią draugą, atskleisti tikrosios draugystės svaigulį tarp žirgo ir žmogaus. Nes kiti žmonės nesupranta šio liūdno gamtos vaiko.
Ir ji pilnomis susižavėjimo ir meilės akimis svajingai pašaukė:
- Eikš, vėjo dulke!
Vaikinas dar labiau pasimetė, sukluso jo ausys, ėmė blaškytis jo akys, kol išvydo iš ūkinio pastato išeinantį aukštą balkšvą žirgo siluetą.
Lyg koks vaiduoklis, eržilas artėdamas vis ryškėjo. Įgavęs kontūrus, glotnus jis neskubėdamas žengė artyn. Žvilgantis jo kūnas atspindėjo paskutinius rausvos saulės spindulius. Ausimis karpė, nesuprasdamas, kas vyksta, bet ėjo išdidžiai iškelta galva. Akys nepatikliai žvelgė į svetimą žmogų, klausiamai žiūrėjo į moterį. Ji niekada neleisdavo kitų prie savo arklo.
Jis sustojo prie savosios ledi, prunkštelėjo, lyg priekaištaudamas. Nuleido galvą, kad moteris pasiektų paglostyti  Šiltai pauostė jos ranką. Ji drąsindama šypsojosi.
Atklydęs vaikinas, lyg užburtas tokio moters ir žirgo grožio, jų bendravimo, stovėjo sustingęs, gunktelėjęs. Besistebinti šypsena veide ir sudrėkusios akys leido suprasti, kad jis niekad nedrįstų pakenkti bent vienam iš šios keistos baltai juodos poros…

♠♠♠

Tai buvo pirmas vyras, atsispyręs šios moters kerams ir kvietimui išgerti vyno.
Bet ji mokėjo paslėpti savo nustebimą, pasimetimą ir niršulį. Dar ne tokius ištikimus savo antrosioms pusėms ji sugebėdavo suvynioti švelniom, bet veriančiai aštriom savo voratinklio gijom. Juodoji našlė, nužudanti savo partnerius. Nors nė vieno nebūtų galima pavadinti jos partneriu. Per arti jų neprisileisdavo. Kūnas buvo masalas. Bet tik apkerėjimui. Jei bent vienas, ištroškęs kūniškos meilės ir manantis, kad tuoj ją gaus, peržengdavo ribą, moteris taip pat ją peržengdavo. Bet grubiau. Daug grubiau…
Tamsiaplaukė niekada neleis, kad su ja elgtųsi nepagarbiai. Nes ji – moteris. Bet jėgos turi kaip vyras. Ir kartais ją atskleidžia.
Bet ta gaivalinga jėga buvo kažkokia antgamtiška. Tie, kurie prieš mirtį regėjo tamsiosios moters akis, galėtų tai patvirtinti. Pamatę jose siaubo pilną džiugesį, ledinį karštį, jie suprasdavo, kas bus. Kas laukia. O laukdavo galas. Šiek tiek skausmingas, tykus galas. Tačiau aukos tos mirties taip nebijodavo kaip bijojo atsiskyrėlės akių.
Tai buvo mirties akys. Žudantis žvilgsnis. Keliantis tokį išgąstį, akimirksniu sustingdydavo kūną ir žvilgsnį. Neleisdavo jam nukrypti kur nors kitur. O juk norisi pamatyti mirtį. Ne daug kam tenka ją išvysti. Daugelis tik pajunta.
Visgi šios moters aukos galėjo vadintis išrinktaisiais ir tuo džiaugtis. Bet tai jie suvokia tik paskutinę savo gyvenimo sekundę. Ir tą baigties akimirką tiesiog nespėja to padaryti. Pasigėrėti ugniniu ugnies pabučiavimu…

♠♠♠

Buvo neapsakomai sunku išleisti šį užklydusį vaikiną toliau ieškoti teisingo kelio. Bet ji jį išleido. Gyvą.
Moteris nesuprato ir negalėjo sau paaiškinti, kas atsitiko. Kažkas degė jos pilve, spengė galvoje, smarkiai dundėjo krūtinėje. Ji pirmą kartą pajuto, kad turi širdį.
Paklaikusios akys blaškėsi, ieškodamos ko nors, kas paaiškintų, pateisintų jos kvailą poelgį. Paleisti auką, kuri savo noru ėjo į mirties kambarį, reiškė absurdą.
Ji norėjo lėkti iš paskos ir ištaisyti šį nesusipratimą, tačiau jautė klaikų jausmą, kuris neleistų nužudyti šio žmogaus. Kankinanti nežinia stumdė moterį po pilaitės menę. Basa ji be garso vaikščiojo pirmyn ir atgal, gniaužydama rankas, suleisdama į save nagus, lyg ištikta isterijos priepuolio.
Šaltos akmens grindys miegojo glostomos švelnių tamsiaplaukės pėdų, naktinių. Už langų jau kabėjo tanki tamsa, kuri kartu su drėgna tyla slėgė namus ir mintis.
Pykdama ant savęs, ant aukštesniųjų jėgų, ją įveikusių, liūdnoji būtybė, kuri dabar buvo įniršusi, išėjo laukan.
Vaiskus mėnulis nušvietė jai kelią, švelniai liesdamas žolę, medžius. Tykus vakaras ramiai snaudė miške, ežeras taip pat negirdėjo užvedamo kadilako. Tik žirgas žvengė skausmingiau nei įprasta. Bet jis jau buvo uždarytas ir negalėjo sulaikyti moters.
Išvažiuodama ji negirdėjo žvengiant žirgo. Galbūt trukdė ausis užgulusios mintys, kurios nebetilpo galvoje. Baltasis eržilas visuomet išlydėdavo savo draugę šį kartą jis norėjo ją įspėti. Nes jautė, kas dedasi moters viduje.
O mirtis, lėkdama šimto keturiasdešimties kilometrų per valandą greičiu, gali kaipmat padidinti savo aukų skaičių. Tačiau taip toli nuo namų ji tikrai neliks nepastebėta, nebus saugi. Bet moteris apie tai negalvojo. Ją vedė stiprus noras suprasti ir nurimti. Ji nežinojo, kur pasuko sutrikdęs jos gyvenimo ritmą atklydėlis. Pasimetusi nežinojo, kur važiuoja. Ar ieškoti jo, ar ko kito, kas padėtų išsilieti.

♠♠♠

Moteriai po praėjusių bejausmių dienų bandė prasiveržti ašaros. Jos užspaudė gerklę, sausas skausmingas tumulas kilo ja aukštyn, kutendamas nosį ir akių vokus. Tačiau šie stengėsi kovoti su sūriu skysčiu, lyg pakrančių molai su jūra, norinčia susigrąžinti iš jos paveržtą teritoriją.
Kelio ji beveik nematė. Gerai, kad jis buvo tiesus ir be aukų laukiančių staigių vingių.
Nematė ji ir miesto, į kurį įvažiavo. Jo pradžioje sustojo, nebežinodama, ką daryti. Kelios išsilaisvinusios ašaros greitai nubėgo skruostais, norėdamos bent kartą pajusti šios lygios odos švelnumą. Nesvarbu, kad to kaina buvo mirtis, nes moteris staigiai jas nubraukė. Norėjo apgauti save.
Išlipusi iš automobilio ji basomis kojomis pajuto šaižiai aštrų akmenukų dūrimą. Kietas asfaltas po jais savo bejausmiu šalčiu perspėjo moterį, kad čia ne jos vieta. Čia jos niekas nelaukia ir nesuteis paguodos, saugumo. Atsirėmusi į kadilaką tamsiaplaukė apsižvalgė, tarsi tik dabar pabėgusi iš košmaro gniaužtų.
Abejingi pastatai savo aukščiu nė kiek neatrodė didingi. Jie niekada nebus tokie nuostabūs, kokie yra senovės žmonių palikti meno ir jausmų šedevrai. Dabartiniai dangų pasiekti norintys dangoraižiai gali lygintis tik vienas su kitu. Savo funkcionalumu, kuriam jausmai nereikalingi.
Pasibaisėjusi šių tiesių sienų, tobulų linijų gremėzdais, moteris nerado liūdnam žvilgsniui prieglobsčio. Atsisėdusi atgal į savo metalinį padėjėją ji pasuko namo. Tuščiame kelyje nesimatė gyvos būtybės, iš kurios būtų galima tuos gyvybės syvus išsunkti ir pasijausti geriau…
Bet ar ir šį kartą ji pasijustų geriau? Kažin, nakties dama jautėsi bejėgė.

♠♠♠

Kas drįso įsibrauti į mano širdies zoną, kuri taip ilgai buvo užrakinta, kad aš net pamiršau, jog toks kampelis many yra?! Ką turiu prakeikti už tai, kad nurito akmenį nuo durų, už kurių paslėpiau pasigailėjimą, ašaras ir kitus žmogiškuosius jausmus?! Aš pati nežinau, kas manyje už tų durų yra, bet visai nenoriu žinoti. Nebūsiu eilinis žmogus, besidžiaugiantis ir verkiantis. Pykstantis ir atleidžiantis. Nenoriu kaip kiti turėti silpnybių, kurios mane varžytų ir žlugdytų. Nežinau, kodėl paleidau tą atklydėlį, bet dabar tai mane graužia iš vidaus… graužia į mano sielą atklydę švelnumas ir tai, jog aš nenoriu žudyti to žmogaus. Noriu palikti, nes… Dieve, kas man paaiškins viską, jei ne tu?.. Pasiųski vėjui žodžius, kurie, pro mano ausis nubėgę į širdį, virstų muzika sielaiir paaiškintų man tavo keistus poelgius. Arba atsiųsk man jį dar kartą, kad jo akyse išvysčiau dangiškojo kėslus…


(čia beveik visas pirmas knygos skyrius, jei kas nors netingės paskaitinėt..)