Prakeikimas

Nelesino ji niekada miesto balandžių,
Nes dideliam mieste nebuvo niekada –
Gyveno, kur ir gimė, visą savo amžių,
Ten, kur prie kiemo vartų žydi radasta.

Ji taip ir neišmoko grot violončele –
Gerai juk nepažino nė vienos natos,
Bet nuolatos niūniavo paprastą dainelę,
Kurią močiutė mirdama išmokė kitados.

Neperskaitė dorai ji niekad Švento Rašto,
Nors knygos buvo jos gyvenimo dalis,
Nebuvo operoj, kur tik kilmingi vaikšto,
Tačiau regėjo, kaip medum aplimpa obelis.

Jos taip ir neįsimylėjo anei vienas vyras,
Neištekėjo, nors labai to troško visada...
Visą gyvenimą kaip prakeiksmas lydėjo
Berniuko iš vaikystės bučinys,
          nuo kurio išdegė širdy gili žaizda.