Štai eilėraščio pavyzdys, kai turinys pralenkia formą. Eilėraščio turinys man pasirodė įdomus, artimas. Matau įdomių metaforų frazių, yra net rimuotų vietų. Bet jis nesutvarkytas iki galo. neišlaiko formos dėsnių. Paprasčiausiai koją pakiša arba neterisingas žodžių kirčiavimas, arba pasirinktos ritminės pėdos negirdėjimas... Tai va, mano ausytėms šis eilėraštis nėra labai geras dėl formos. O idėja ir turinys – labai patinka.
labai daug ką galėčiau papasakot, kaip gražiai, svarbiausia, nepastebimai, vaizdinys užgožia, tartum, apžergia visą darbą. bet nepasakosiu, esi pakankamai prtingas pats tai suvokt.
o kas yra darbas? tai ir mintis ir forma ir ritmas ir galiausiai idėja, kad ir kokia kvaila ji kartais atrodytų, taip jau būna. kartais verta pamąstyti, tai, ką ir darau, kodėl kai kurie kūriniai turi vadinamą tą išliekamą vertę, o kiti jos neturi. ir prieita tokių išvadų (mano), kad darbas tampa išliekamas ne todėl, kad kažkoks nežinomas rašytojas, prasigėręs, pabrėžiu, prasigėręs, poetas, filosofas kažkokiu ten amžiumi parašė ten tą ir aną vieną du tris kartus, ir jo kūryba vadinasi turi išliekamosios vertės, nes jis tartum spragtelėjo pirštais, ir še tau - mano kūryba jau išliekamoji. kaip stebuklas, kaip citius altius fortius, kurį traktuoju savo kūne, berods, bijau, pameluot, taip nebūna, nebent tik cezario laikais iki prousto, kur jis ten ieškojo prarastojo laiko. ir gerai darė, kai pagalvoju, visgi žmogus suprato, kame reikalas. o mes supratom tai tik dabar :) ir esame niekšų niekšai, ne iš kaltinamosios pusės tai turėtų skambėti, tiesiog niekšai iš esmės, nes esmė, čia ir dabar, kuriam laikui, ji keičiasi, nes istorija žongliruoja savo bambukinėm lazdom kaip tik įmantriau.
taigi kyla dar vienas klausimas, o tų klausimų aibės, tęsiasi ir tęsiasi...: ar kūryba autorių padaro išliekamą ar pats autorius kažkokiais pigiais, šiais laikais, komerciniais sumetimais ja padaro išliekamą?(jau nekalbu apie patį rašyma, tiesiog, kaip kūrinio traktavimą ir reklamą). pažvelkim į bukovskį, tą mergišių, alkoholiką, narkomaną, į beigbederį, į dar begales kitų etc etc etc. dar prisiminiau tokį witkacy witkiewicz, jo kūrybos lietuvių kalba nėra išleistos. toks jo kūrybos metodas: nuo 13 metų išbandė begales svaiginamų medžiagų. jis daro vadinamą trip'ą, o tos keliones metu stovi šalia daktaras ir užrašinėja, ką jis pasakoja, ką patiria. tokių būdu gimsta jo darbai...
tai norėčiau asmeniškai paklaust: kaip manai, ar kūryba, tavo kūryba, turi išliekamosios vertės ir ar tu jos sieki ir kaip tai supranti?... nesvarbu, kad kukaracia su savo pilka uodegėle tau paspaudė penką, kaip suprantu, svetlana - as well; ir tokių būdu tu tapsi garsus, kad ir pradėkim nuo rašykų, o jie tau už dyką daro kind of reklamą :)
o aš nevertinsiu. aš seniai nevertinu, nebent, jei to reikia, - iš reklamos, nes turiu privilegijų.
taigi kas kaip ir kur? jei supratai, ką norėjau pasakyt ir link kur sukau.