Migdantis

Taip sunkiai kyla nuo vandens Vėsa,
Iš miško išlenda Tyla, per pievą brenda,
Juos vejas Nuovargis, Ramybė, ir visi kartu
Į miestą Vakaru pavirtę eina.

Dar bėga patvoriu šuva,
O kojos, jau sieniai sumigę,
Skylėtą maišą būdoje sapnuoja,
Ant jo patogiai visos atsiguls
Ir susiglaus,
Kad šalta paryčiu nebūtų.

Jau ir Tamsa, pajutusi, kad saulės nebėra,
Atplaukia,
Namai užmerkia visądien žiūrėjusias akis,
Nurimsta viskas,
Ir Naktis ateina.