rubuiliai tėvai
o vaikas skeletas
niekam tikęs
niekuo dėtas
kodėl jis skeletas
nežino net dievas
atbridęs per iltimis
šnarančiais pievas
- kur jo mėsa
gyslos
dūšelė?
klausia išprususi
dievo kumelė
dievas nutyli
prietelius jonas
teiraujas aukščiausiojo
kaip jam sijonas
kurį pasisiūdino
prašmatniam atelje
kad lengviau žengtūsi
apaštalinis plije
kad galėtų
rubuiliams tėvams pasakyti
kokie jie maži
kada veidas nešvyti
kokie nedėkingi
nachalai
net chamai
kad iškirptę reiktų
subtilinti mamai
o tėvui
rečiau sukti į šoną
nes gali uždirbti
kančių milijoną
tiek sau
tiek ir sėklai
prieš jį ir po jo
dievulis ne gyvis
ne žaislas jo jo
viešpats jį giria
- tai išradingas
minties ir tikėjimo
tamstai nestinga
nešk mano žodį
žingsniais plačiais
braukis varpydamas
tamsą pečiais
neša naujieną
jonas nachalams
rubuiliams tėvams
kūčių kanibalams
mėto ir drabsto
aukščiausiojo žodį
smiliumi va
į skeletą parodė
- šitas tikrai
nepriklauso gyviesiems
gal kapinaitėms
ar mimų pjesėms
neškit jį kur tolėliau
nuo savęs
o kur jo vieta
ponas dievas nuspręs
rubuiliai tėvai
pakinkė vežimą
pakrovė vaiką bei
adrenliną
atsakingas momentas
šaiži intriga
ar jis gyvas
ar miręs
gal įvyks apkalta
kad šlaistosi ten
kur nedera būti
blaškydamas buitį
ardydamas būtį
- kas jis po galais
prabilo mama -
mano įsčios nepamena
kad būtų diena
ir veistūsi ten
koks nors sapiens homo
esu tuo tikra
nes nebegeriu romo
tėvas
- nutilk
padariau tau jį kale
kada sausio 1
miegojom sušalę
tu užmetei koją
aš įlindau
net po tiekos metų
kaip dabar tai matau
taip ginčas vilnijo
kaip jūra prieš štilį
kol pasiekė jie
debesies valsčiaus pilį
tylėdami
pro vartelius įdardėjo
ir kantriai išlaukė
kol viešpats atėjo
pastarasis įvertino
turinį krovinio
paėmė rožinį ir
gilzę šovinio
- atsakyk padarėli
ką pasirinktum
jei grėstų mirtis
o tu joje kimtum?
- rožinį imčiau
atsakė skeletas-
nes gilzė - mirtis
visada ir perpetum
akimirkai viešpats
suraukė kaktą
pagriežęs dantimis
apibendrino faktą
- galbūt
naujiems amžiams
esu perdėm lėtas
bet
jei jis žmogus
jums visiems
diabetas