Eilėraštis proza

Dešimties mylių gatvė, tiesi ir greita kaip šūvis, ritmiškai atsikvėpdama ties tiltais, lekia nesustodama į padūmavusias perspektyvas, dviprasmiškas kaip prostitutės malda.
  Transe nugrimzdusios katedrų chimeros, laukiančios žiemos, mato linguojančias ir skęstančias vandeny savo pajuodusias galvas.
  Dūmai kyla į dangų kaip šventieji.
  Barzdoto senio vaikai, variniai genijai, iškėlę trimitus į pilką mėlynę, trimituoja apie svetimas pergales.
  Pasiekę trisdešimtą aukštą, stiklas ir plienas pradeda trūkčioti veidrodinėm dėmėm kaip į krantą išmestos žuvys.
  Purpurinės ir oranžinės gėlės, suvarytos į cemento kvadratus, įžūliai žydi mėsingais natiurmortais, ir tikra bitė, akmens amžiaus instinktų vedama, droviai zirzia ties jomis laboratoriniame didmiesčio ore.