Ar lietuviai nusipelnė sekso?

Mažėjantis vaikų skaičius rodytų, kad ne, antra vertus, didėjantys prezervatyvų pardavimas - taip. Tačiau šį sykį norėčiau pasvarstyti ne apie fiziologinius dalykus, bet apie dvasinius, t. y. kultūrą. Ar lietuviai turi sekso erotikos kultūrą, ar moka elgtis su seksu? Ir jei žiūrėsime į seksą iš Kultūros ministerijos pozicijų, tai atsakingai pareiškiu, kad lietuviai nenusipelnė sekso, nes neturi jokios jo kultūros.

Kas ta sekso kultūra?

Seksas nėra vien tik pasistumdymas lovoje (nors daugeliui lietuvių tuo jis prasideda ir tuo pasibaigia). Seksas žmonijai ne tik išlikimo garantas, seksas - didelis kūrybos šaltinis, tai didžiulė dalis to, ką vadiname kultūra. O kultūra yra tai, kas žmonėms padeda gyventi, kas atveria naujus pojūčius, naujus pasaulio horizontus, naujus gyvenimo būdus. Tačiau, kaip žinia, niekas veltui neduota. Vienos tautos sugeba seksą paversti kultūros varikliu, kitos - ne.

Aišku, jei reikėtų pavyzdžių, niekaip negalėtume išsiversti be prancūzų - erotika, seksas smelkte persmelkęs jų kultūrą. Erotika alsuoja literatūroje, mene, netgi kasdieniuose žmonių santykiuose. Prancūzai supranta, kad erotika nėra vien tik prezervatyvai ir naktis dviese vienoje lovoje. Tai daugiau. Tai menas, kurį galima kurti kasdien su kitu žmogumi. Tai praskaidrina mūsų kasdienybę, mūsų gyvenimą. Ir šis menas duotas kiekvienam. Tik reikia mokėti pasinaudoti.

Beje, skaičiau protingų tyrinėtojų veikalus, kuriuose teigiama, kad XVIII amžiaus antroje pusėje pagausėjusi pornografinė literatūra nebuvo skirta vien tik fiziologiniams dirgikliams. Tai buvo būdas apmąstyti permainas, išsivaduoti iš seno galvojimo. Seksas tam puikiai tiko.

Tad ar mes turime bent kažką panašaus į sekso kultūrą? Mano nuomone, seksas Lietuvoje dar nepraaugo prezervatyvų (nors ir kokybiškų) lygio. Lietuviai neturi sekso kultūros, tad šiuo požiūriu esame necivilizuoti ir atsilikę barbarai. Ir nėra ko dėl to dejuoti. Jei pažvelgsime į praeitį, tai suprasime, kad tai mūsų istorinis likimas.

Lietuvių tauta gimė be sekso

Taip, mūsų tauta gimė be sekso. Seksas buvo išstumtas iš tautinės sąmonės. Tautinio atgimimo vyrai galėjo pakelti tik dvi meilės rūšis - brolišką meilę ir meilę tėvynei. Jei atidžiau panagrinėtume Maironio kūrybą, tai ten lietuvybės reikalams atsidėti gali tik vyrai. Ir jie mylėti gali tėvynę. O kai lietuvybė yra aukščiau visko, tai erotikai vietos nebelieka.

Tiesa, tautinio atgimimo vyrai puikiai suprato, kad vieni jie tautos neatgaivins - moterų reikia bent jau lietuviukams gimdyti. Tačiau ir čia jie buvo nuoseklūs - tautiškumą iškėlė aukščiau už patrauklumą, meilę, erotiką ir seksą. Užuot savo likimą susieję su jiems patinkančiomis merginomis, jie ieškojo lietuvaičių. Tačiau tuomet į mokslus (o lietuvybę išgalvojo mokslus išėję vyrai) leisdavo sūnus, bet ne dukteris. Tad lietuviai vyrai buvo išsimokslinę, o lietuvės moterys - ne. Ir visai nenuostabu, kad jų tautiniu pagrindu sukurtos šeimos baigdavosi katastrofa. Neišmokslintos merginos visiškai nesidomėjo nei mokslais, nei - didžiam tautinio atgimimo vyrų siaubui - lietuvybės reikalais. Taip lietuviai vyrai ir liko prie suskilusios geldos - nei šeimos, nei lietuvybės.

Sekso tremtys iš lietuvių kultūros

Negana to, kad mūsų tauta gimė be sekso, bet jis dar buvo ištremtas. Kartu su tautiniu atgimimu buvo kuriamas dorų lietuvių mitas - esą jie visais laikais buvo tokie tyri, kad dainose tik apie dobilėlius ir lelijėles dainuodavo. Tačiau tai tik pusė teisybės.

Folkloro specialistai Lietuvių kalbos ir tautosakos instituto archyvų stalčiuose slepia gausybę vadinamųjų talaluškų, kurios buvo dainuojamas per krikštynas. Štai jose sekso yra gausybė. Tačiau apie tai niekas nekalba ir jokių talaluškų rinkinių neleidžia. Net kai buvau jaunas ir norėjau grynai edukaciniais tikslais paskaityti, manęs griežtai archyvų saugotoja paklausė: „O kam tau reikia? „

Beje, dorų lietuvių mitą paneigia ir Rusijos imperijos statistika - pasirodo, XIX amžiuje ne taip jau mažai buvo merginų su vaiku, ne taip mažai motinų ryždavosi nužudyti savo kūdikį įsčiose. Ir Vienuolio Paskenduolė - tai tik Lietuvos be sekso mitas.

Sovietmečiu seksas dar sykį buvo ištremtas. Tarybinis žmogus nežinojo, kas yra prezervatyvas, erotika ir panašūs dalykai. Filmuose vyrai ir moterys buvo pabrėžtinai aseksualūs. Tiesa, kaip ir lietuvių atgimimo laikais, buvo labai sveikintina vyriška draugystė. Todėl Leonido Brežnevo vyriški bučiniai buvo rodomi stambiu planu. Šiaip ar taip, vyrų - o ypač partijos draugų - pasibučiavimai buvo labai sveikintini. Meilė partijai, vyriška draugystė turėjo nustelbti meilę moteriai.

Ar nepriklausomybė sugrąžino sekso kultūrą?

Ir štai atėjo nepriklausomybė, o kartu su ja įsiveržė ir seksas - su vaizdajuostėmis, pirmaisiais blogos kokybės erotiniais leidiniais. Prostitutės pačios legalizavosi laikraščių skelbimų skyreliuose, atsirado pirmieji striptizo barai. Bet ar atsirado sekso kultūra?

Regis, nelabai, nes visa tai yra skirta tik fiziologijai, o ne poezijai ir menui, kuris žmogų pakylėja ir daro dvasingesnį. Prekybininkai, klubų savininkai išpopuliarino Valentino dieną, tačiau savų tradicijų, kaip ją švęsti, taip ir nesuradome. Todėl užuot buvus įsimylėjėlių, linksmybių diena, ji daugeliui yra depresijų ir niūrumo diena - ypač tų, kurie neturi poros.

Beje, buvo pradėti lietuviški erotiniai serialai, tačiau jie apgailėtini - be fantazijos ir išmonės. Ką dar turime? Merginas, kurios moka aikštelėse nusimesti marškinėlius. Tačiau ar tai kultūra? Vargu.

Aišku, kai kas man gali priminti Ričardą Gavelį, kuris nevengė erotinių temų savo romanuose. Tačiau tai, ką jis išdrįso padaryti, - Gedimino bokštą palygino su falu. Gavelis irgi negalėjo išsivaduoti iš meilės tėvynei - jis tik jos simbolius (Gedimino bokštą) erotizavo (palygino su falu). Čia jo vienintelis nuopelnas.

Erotiškumą Lietuvoje gali išgelbėti tik moterys

Kadangi lietuvių vyrai yra plėšomi tarp meilės tėvynei ir politikai, laiko moters meilei nebelieka. Ir štai čia aš manau, kad erotiką bei seksą Lietuvoje gali išgelbėti tik moterys. Omenyje turiu sekso kultūrą.

Ši svarbi sritis yra jų rankose. Čia kaip tik prisimenu Jurgos Ivanauskaitės kūrybą. Ji bene ryškiausiai pradėjo vaizduoti vyro ir moters santykius. Jos kūryboje vyrai ir moterys yra draskomi tarpusavio meilės. Pagaliau lietuvių literatūroje atsirado pilnakraujai tikri vyrai ir moterys, kurie vienas kitam rūpi.

Gal moterims reikia duoti rašyti ir filmų scenarijus, tuomet jie taps įdomesni ir kokybiškesni? Šiaip ar taip, moterys vienintelės gali išgelbėti erotiką Lietuvoje, nes lietuviai vyrai gali mylėti tik tėvynę. Ir nuo moterų priklauso, ar lietuvių kultūra taps turtingesnė, pilnakraujiškesnė. O nuo to priklauso mūsų visų gyvenimas. Juk tuomet gal suprastume, kad moterų ir vyrų tarpusavio santykiai nėra kažkas savaime suprantama, bet tai reikia kurti kasdien. Jei taip bus, tuomet pagražės kiekvieno mūsų gyvenimas. O ar ne gražesnio gyvenimo trokštame?