Užrašas ant sienos

Tyla užliūliuoja
juodu skarmalu išsidraikiusius,
grėsmingai mojuojančius tamsai,
dangumi slystančius debesis.
Ir verkia dangus
lietaus lašais gaivindamas naktį,
ir krebžda neramios mintys,
pašėlusiu ritmu nemiga kala.

Vienišius,
ateivis iš vakar,
naktį apglėbęs,
rytdienos nesuvokdamas,
šėtoniškus ratus paišo
pasąmonės vingiuose
verda
kova
tarp juodo ir balto
santaikos rūbo
tarp galimo ir negalimo
ribos
nuo beprotybės iki tikėjimo
fanatizmo
despotiško proveržio-
užgęsta ką tik rusenusi gyvybė-
ne tavo.