Sėmuons – 5

Universitetė

Šīpsena laiminga Sėmuons pasipoušė,
Atestats kāp onglės degėna pėrštus –
Pro luotīnu raidės gimtas gėrės uošė,
Ė Kalviū berželē žalomo tėršto

Universiteta kāp svajū svajuonė
Apkabėna ronkuom, priglaudė karštā,
Ė ont kieliu poulės meldies kāp krikščiuonis
Mintē sava slaptā, dar neišrėštā

Sėmuons neveiziejė, ka kėtė turtingė
Ketorkinkiem laksta i vaišės kėlnės
Ė iš patė rīta rūškanė, aptingė
Snaudaliou ė līgėn suterštas kelnės

Kėtė azartingā puokeri kapuojė,
Damu karalijuo svaiga nu aistrū,
Ė neišvarītė, kāp Aduoms iš ruojaus,
Tėrpa ė mėnkiejė, kāp taukā kaitruo

Sėmuons tīkē konda jouduos dounas rėikė,
Pramuoguoms nebova laika, piningū
Ė nepaskaitini sava laika lėiki
Duovėnuojė tuomams ronkraštiu ėlgū

Ė ka ēs par laika nugīventa vingius,
Ka skaitīs kāp kaunas bruolē su kardās,
Uns šīpsuojuos veida grīmaso laimingo –
Imėnė dar vėna mėslė su vardās.

Tēp po biškilieli, po lašieli mėnka,
Sėmuons jau užmėrša antikas tuolius,
Lietuvuos senuovė anuo pruota lėnkė
Pri naujū aruodu, i naujus kelius.

Jou tuoliau uns ejė tās naujēs kelalēs,
Tuo karštiau pamīla žmuonis praeities,
Korėi aštri karda sava ronkuom kalė,
Gīnė sava žemės garbė iš peties.

Jausma tuo didībė sauliem jiemė švėistė,
Ė žmuogos kāp jūruo maudās ė džiaugīs,
Līg išalkės kėrstum douna tepta svėisto,
Gertum žėidū medo, kāp laukų drugīs.

Universiteta kels nir tēp jau līgos
Diestītuoju bova joukdariū tėkrū –
Juk Sniadeckiou mūsa istuorėnės kningas
Tik joukus tekielė ė daugiau ni krust

Tou beprasmė minti Levelis sugriuovė –
Rēk doubės ė kalnus rastė praeities,
Kad žmuogos išmuokto jaustė laika sruovė,
Ė nekoitėniouto kāp karštuo pirtie

Tūkstonts aštoun šimtā dvėdėšimt ontrāses
Litovuos garbingas praeities kielies
Pėrma karta tīlē ont lėntuos užrašė
Lietova Didiuojė – kāp kuoki gielie

Rēk ištėrtė vėsa praeiti garbinga
Konėgaikštius, tauta, kalba ė rėbas
Ė išleistė rimta istuorėnė kninga,
Ka kuožnam nerēkto klaidžiuot apgraibās.

Sėmuons išsižiuojės linkčiuojė ė klausies 
Tuokiū išmintingu žuodiu, kāp lītaus,
Kors suvilgīs muoli pardžiūvusi baisē
Ė iš sieklas puiki želmeni išspaus.

Šalėp soulė muokies Puoška ė Strazdielis,
Ė Nazabėtauskiu vīrā cielė do,
Ė Stanevīčātis jau sparnus pakielės –
Anėi Žemaitėjės niekam nepardous.

Ė jau pats dėdiausis Sėmuons če atruodė
Daug kalbiejė, rašė, aiškėna vėsėms –
Praeiti tėksliausē narpliuojė ė skruodė,
Kuoks turtings, išēto, buočiu palėkėms

Ė tīluo ledinie vėns palėkės mastė –
Diel kuo Žemaitijuo nier didiuos tėisuos?
Gali pamatini akmėni atkastė –
Iš kapū gilībės nieks nesušvėisous.