Lyg šnarantys lapai
Krenta senukai
Jų dvasios – dūmeliais į dangų.
Sausais, popieriniais pirštukais
Jie užveria langą.
Tegul daugiau nebesklis
Jų praeities spindulys...
Duris jie saugiai uždaro
Kad tik nesušąltų anūkai
Į platų saulėlydžio kelią
Mažais, atsargiais žingsneliais
Ištipena senukai.