Analizė

Padais, minkštų odinių šliurių padais skrendu. Tokie batai, kuriais vaikštai lyg basas, nors paduose prisėta įtartinai vibruojančių figūrų amortizacijai. Panieka aukštakulniams, ištisas šuolis visuomenės sąmonėje. Tik su aukštakulniais jaučiuosi kur kas tvirčiau. Dabar svyruoju, drebu ir nesu tikra kaip įvardinti savo judėjimą. Skrendu su šliurėmis, chalatėliu ir senu kardiganu (cardigan) ant pečių. Net nežinau, kiek man. Metų. Kiek jų reikia, kiek trūksta, o gal ir perdaug. „Degtinės“, - kikenu. Jos ir negeriu. O alus tame punkte, į kurį taip veržiuosi, ne toks, kokio norėčiau. Neteisingas. Populiaraus skonio.
Vyras išėjo iš namų, ir aš dar nespėjau pagalvoti, ar man gaila, ar ne. Be alaus surogato neapsieisiu, nes, paprasčiausiai, krisiu miegoti. O turiu suprasti: visgi - toks reikšmingas įvykis mano gyvenime.
Jei kas nors bandys sutrukdyti mano skridimą, vošiu maišeliu. Jame visada arba tušti arba pilni buteliai. Nežinau, ar padės, tačiau tokią taktiką ekstremaliems atvejams nusistačiau jau seniai. Pagal savo imidžą: prie seno kardigano labiausiai tinka „Maximos“ maišelis. O mano vyrui labiau patinka „Matrica“. Gal todėl ir išėjo?
Pritupiu. Nusileidžiu. Naktinis kioskelis. Prižadinta pardavėja, savo rūgščia mina taria mano rūgščiai minai, kuri išsimuša iš pH balanso apžiūrinėdama šią nykią vitriną:
- Ko?
- Ano... Ar geras?
- Jūs jau šimtąjį kartą klausiat. Kiek?
- Tris... Ne, keturis ir...
- Šokoladuką  „Twix“. Tris „Twix“us.
Dabar jau man belieka tik suvapėti “Kiek? “, pasikrauti ir sulėtėjusiu greičiu nusklęsti atgal. Pagalvoti. Rimtai pagalvoti.
Jeigu nudvėstų mano katinas, būtų labai gaila. Jeigu kažkas atsitiktų mano vyrui. Nežinau. Po kiek laiko įsigyčiau naują katiną.
Velniop tas šliures. Prieškambaryje įsispiriu į batelius. Tiek metų, o kaip nauji. Kažin, ar kada buvau su jais išėjusi į lauką? Apsižiūriu veidrodyje. Trūksta pėdkelnių...
                                                                        ---
Viskas baigta: vakarinė suknelė, šukuosena, paskutinis makiažo štrichas. Galima išsitraukti tą alų iš šaldytuvo, atsisėsti, užmetus koją ant kojos, ir pagalvoti. Oi, pėdkelnių akis pabėgo. O jis niekur nepabėgs, pas jį trys vaikai. Senų, patyrusių bobučių išmintis. Todėl jaudintis nėra man ko: pareis ryte. Kaip šilkinis. Paliksiu tą alų šaldytuve ir eisiu miegoti.
Kadangi šaldytuve vietos nebėra, atkimšinėju butelius. Pasimėgaudama kliukinu į kriauklę. „Keturi“, - atsidūstu. Kai jis pareis rytoj, aš jam pasakysiu, ką apie jį galvoju.
O gal ir nieko nesakysiu. Bus protingiau. Susirangau į kamuolėlį lovoje.
                                                                        ---
Atsikeliu. Nusivalau makiažą, persirengiu senais džinsais. Pažadinu vaikus. Grįžusi iš darželio, susidedu į maišelį keturis tuščius alaus butelius ir einu į parduotuvę, mąstydama, kaip tuščiai praleidau praėjusį vakarą. Net nespėjau pagalvoti. Tiek to, jau šį vakarą tai tikrai ...