Meilė Hanieliui

Ji negalėtų prisiminti, kada pradėjo neapkęsti savo vyro sapnų. Galbūt apie ketvirtąją nėštumo savaitę, kada jis išsikraustė ir poto vėl atsikraustė gyventi su ja. Arba galbūt apie dvidešimtąją nėštumo savaitę, kada jinai nesutiko dėl vyro išrinkto vardo kūdikiui. Tiesa tokia, ji neprisiminė, nes pavydas tapo chronišku garsu. Jos vyras visuomet sapnuodavo nuostabius sapnus ir ji jam niekuomet nepavydėdavo.
Dabar  pavydas supo juos tartum karšta elektrinė tvora.
Jos vyras buvo aukštas, šviesių garbanotų plaukų ir trumpa barzdele.
Jis atsikėlė, pasirąžęs lovoje atsirėmė ant savo peties ir pažvelgė savo tamsiom rudom akim į ją. Žmona jo neprašė papasakoti apie sapną, jis pats jai papasakojo.
Šio ryto sapnas buvo apie laiko kelionę. Jis aplankė šalį, kur žmonės vis dar manė, kad žemė plokščia ir niekada nekeliavo toli, nes galvojo, jog nukris. Jis žinojo, kad žemė apvali, todėl jis pabandė perkalbėti juos. Tačiau, kai jie pradėjo dingti už horizonto ribų, jis pradėjo gailėtis, nes manė – padarė klaidą. Tačiau taip nebuvo, pasirodo, kai žmonės dingdavo, iš tikrujų jie skrisdavo. Jos vyras skraidė su jais taip pat. Tuomet jis pamatė nuostabių vaizdų: žaidžiančius vaikus su lankais ir lankstančius aplink savo namus, čerpinius namų stogus, nuostabias mažas gatveles, kurios tarsi voratinklis buvo susiraizgę miestuose.
- Pasakų šalis, - tarė jis. - Tarsi disnėjus.
Jis dažnai sapnuodavo, kad skraido. Jie būdavo svaiginantys, haliucionuojantys ir rizikingi.
Ji tik gulėjo lovoje ir klausėsi jo pasakojimų. Nematomas pavydo šydas supo juos.
- Kas nutiko?, - paklausė jis.
- Nieko, - atsakė ji.
Ji nusišypsojo paslėpdama savo pavydą, bet jis tai suprato.
- Tai tik gyvenimas, - ji jį nuramino.
Tiesą sakant jį sakė tiesą. Jų čiaupas varvėjo. Jų skalbimo mašina sugedo. Vakar jie nusipirko keletą kūdikiui skirtų marškinėlių, kurie pasirodė esantys devynių mėnėsių vaikui, o ne naujagimiui. Galybės kūdikių vardų sąrašų kabėjo ant sienos jų virtuvėje ir jie niekaip nesugebėjo nuspręsti, kuris yra tinkamiausias.
Tačiau kitu atveju, tiesa buvo jos pavydas dėl vyro sapnų, nes ji tokių niekada nesapnuodavo, o jos sapnai būdavo apie šikšnosparnius, goblinus, vilkolakius, bei visokias kitokias niūrias su tamsa susijusiąs būtybes. Dažniausiai jos būdavo susijusios su tamsiais urvais, bei olomis – pranašingais ženklais. Nelaiminga ir žiauri aistra. Jos slaugė patarė jai įsigyti amuletų,  paslaptingų knygų, miego tablečių, pilnų levandų ir šalavijų. Ji yra pasakiusi, kad sapnai yra gyvybiškai svarbūs. Slaugė jai dar liepė pačiai stengtis, kad susigrąžintų savo laimingus sapnus.
Jos vyras pasilenkė ir palietė jos pilvelį.
- Kas gi nutiko senosioms mūsų dienelėms? -jis paklausė. Tai buvo kažkas ko jis vis klausinėjo savęs.
- Nieko. Jos vis dar čia.
Staiga jai susopo pilvą. Vaikas pasirinko momentą apsisukti jos viduje. Tamsusis delfinas. Murmantis mažytis pilvas. Jis visuomet buvo, be abejonės, pati svarbiausia persona, laukianti savo teisės kalbėti. Vaikelio išvaizda per ultra garsą buvo tokio pačio dydžio kaip mažo katinuko. Po to, kai jie pamatė jį, jos vyras pabučiavo jai pilvą.
Šiandien jis atsisukęs į ją nemaloniai burbtelėjo:
- Tu piktiniesi mano sapnais. Tu man pavydi.
- Žinoma, kad ne, - atsakė ji ramiai.
- Bet tai tiesa! Tu man pavydi, aš tai žinau.
  Ji nieko neatsakė. Suvartojusi pribuvėjos duotą tabletę ji pajautė ramybę ir sapnų dvelksmą. Pribuvėja praeitą vasarą duotą vaistų receptą rado Bolivijos kalnuose – La Paze.
- Aš būvau pavyzdingas šiomis dienomis, -jis tęsė. - Radau vaikišką lovelę. Buvau su tavimi nupirkti tų juokingų vaikiškų marškinėlių ir šiandien aš tau padėsiu gražinti juos. Aš netgi buvau tose sumautose gimdymo klasėse, su kuo ten ji vardu?
- Lora Monflauver, - ji atsakė.
Lora Monflauver buvo jos slaugė. Vyrui jinai nepatiko. Jis manė, kad žmonos slaugė yra naujojo amžiaus parodija.
- Lora, - jis pasakė. - Aš buvau nuėjęs ten kartu su tavimi, laukiau ir sedėjau, netgi sutikau su jos siūlomais keistais pamokymais apie tėvystę, o tu man pavydi mano sapnų.
Aš tau nepavydžiu, aš tave kaltinu. Ji to garsiai nepasakė, bet pamanė. Kai jis buvo išsikraustęs ir gyveno atskirai nuo jos kartu su savo advokatu draugeliu Tauro vardu pavadintoje gatvėje, ji sapnuodavo sapnus apie karą. ji atsikeldavo naktimis išpilta prakaito, ir visuomet juos prisimindavo. Jie buvo skaudūs, pilni triukšmo, bombų sėjusių mirtį, kraujo. nuo to laiko jos sapnai būdavo sunkūs ir neaiškūs.
-Apie ką tu galvoji? - sunerimęs paklausė jis.
-Apie nieką.
-Art tu alkana?
-Tik vynuogių. - tarė ji įsispoksodama į langą.
Jis nuėjo į virtuvę ir neužilgo grįžo su vynuogėmis dubenėlyje ir sau pasidarytu skrebučiu. Jis atsisėdo šalia jos ir pradėjo karu valgyti. Valgymas lovoje buvo nuolatinis jų užsiėmimas rytais.
-kaip vynuogės? - paklausė jis baigęs valgyti.
-Geros. Tiesą sakant per daug minkštos.
Nuo jo persikraustymo pradžios pas ją jos vyro savybės, kurios kažkada jai atrodė žavios, pamažėle tapo erzinančiu elgesiu. Ta savybė buvo ta, kad jis labia garsiai valgė maistą, ir jai tai labia nepatiko.
-Ar tau būtina valgyti taip garsiai? - susierzinusi paklausė jo.
-Ką turi omenyje?
-Omeny turiu tai, jog valgai dideliais kąsniais.
-Kaip aš norėsiu taip ir valgysiu. - atsakė jis supykęs.
-Kiaulė. - netyčia jai išsprūdo, bet nepasigailėjo.
Jis jai galėjo atsakyti tą patį ar dar blogiau, tačiau užuot tai padaręs numetė savo duoną ant grindų ir nuėjo į virtuvę.
-O dieve, -ironiškai tarė ji. - maisto kova.
-Susikišk tą sarkazmą. -atšovė jis iš virtuvės kur gaminosi naują skrebutį.
Tai nebuvo lauktas nėštumas. Apie tai dabar ji ir galvojo. Dar tai buvo stebuklas, kad jis pasiliko pas ją poto kai sužinojo, jog ji laukiasi. Didžioji dauguma išeina, taip ir palieka nežinioje. Tačiau, kai jie pamato mažas bejėges būtybes-apsigalvoja.  Taip jai pasakojo Lora, kuri jai taip pat patarė būti kuo švelnesnei su savo vyru ir neieškoti didelių problemų.
Tiesą sakant pati Lora buvo vaikščiojanti problema: praeitą vasarą, kai buvo La Paze, susirado juodaodį tešlos maišą, kurio vardas buvo Flakadio. Ji buvo tinginys drimba praleisdavęs dienas spoksodamas į moteris. Lora savo santykius įvardino kaip sielų sąsaja.
Jiedu su Flakadio susirašinėjo devinis mėnesius. Regis jausmai buvo rimti.
Grįžęs iš virtuvės vyras niurnėdamas pradėjo valyti supurvintą skrebučiu kilimą. Pavalęs dėmę jis padavė jai Loros knygą apie sapnus ir angelus. Atsistojęs nuėjo į virtuvę valgyti pasiruošto maisto.
Knyga buvo sena, su kietu juodu viršeliu, ir keistais simboliais. Atsivertusi ji perskaitė visą sąrašą angelų vardų. Jie buvo atsakingi už kieikvieną miego ir sapnų valandą dieną ir naktį. Kiekvieną dieną jie keisdavosi pamainomis. Sekmadienį budėdavo arkangelas Mykolas, po jo keisdavosi Hanielis, vėliau Rafaelis. Angelai tikriausiai pavargsta, manė ji. Gal kuris iš jų pamiršo ją, o gal prastai atlieka pareigas, kad sapnai virto bereikšme pilkuma. Ji stengėsi įsivaizduoti Mykolą su didžiuliais sidabro spalvos sparnais. Jos minčių seką pertraukė vyro krebždesys virtuvėjė. Ji ir vėl valgė garsiai. Greitai jsi atėjo pas ją į kambarį ir atsisėdo šalia jos lyg atsiprašydamas.
-Taigi, -tarė jis. - kokia bus mūsų darbotvarkė šiandien? -jis taip paklausė tarp kitko, nenorėdamas niekur eiti ar ką daryti.
-Ateis Lora.
-Kodėl?
-Aš jau sakiau. Ji mėgsta iškvietimus į namus ir tikrinti namų atmosferą.
-Dabar norėčiau, kad nebūtumėm pas ją tuomet nuėję. Ji mane nervina.
-Lora yra gera. Mes be jos neprasiverstumėm-nusijuokė ji.
-Tuomet aš apsirengsiu. -nuėjęs prie drabužių spintos išsitraukė rudai baltą juostuotą pailgą megztinį, kurį užsidėjus atrodydavai kaip koks senovės žynys. Užsidėjęs jį jis pasiėmė juodus akinius.
-Na ir kaip? -tarė jis pašaipiai.
-Siaubingai. -atsakė ji žvelgdama į vyro naują aprangą.
Atsikėlusi ji dar labiau atitraukė užuolaidas palikdama pliką langą su žiemos vaizdais.
Gal reikėtų pabamdyti užmigti ir sapnuoti, pamanė ji.
Ji grįžo atgal į lovą ir pradėjo skaityti seną žurnalą, kurį nugvelbė prieš mėnesį dantisto kabinete.
-Lora atėjo. -atėjęs iš koridoriaus tarstelėjo jos vyras vis dar dėvintis tą kvailą ilgą megtinį.
-Ji negalėjo ateiti iki vienuoliktos-pareiškė ji vis dar skaitydama žurnalą.
-Na, ji čia. Su visa savo derama pagarba. -Nusišaipė jis.
Neužilgo į jų namus įėjo Lora. Su daugybe karančių auskarų, su mažiausiai dešimčia sidabrinių apyrankių ant kiekvienos rankos. Ji dvelkė nuostabų visokių gėlių aromatą ir ant kaklo devėjo margaspalvį šalikėlį. Su savimi nešiojosi didelį odinį krepšį.
-Dievulėliau. -tarė ji švelniai įeidama į kambarį. -Koks nuostabus kambarys.
Jos vyras atsisėdo ant stalinės kėdės.
-Sveiki atvykę į mūsų kuklią  gimdymo lūšną. -pasisveikino jis maloniu savo akcentu.
-Bet tai nuostabu. -atsakė Lora be ironijos veide. - Viskas ko jums trūksta tai dar malonesnis vaizdelis. Na,
koks mielas niekutis, į kurį galėtumėt per dienas žiūrėti ir svajoti apie malonius dalykus.
Ji grakščiai perskriejo per visą jų miegamąjį, čiupinėdama čiužinį ir perbraukdama balta savo rankele violetines užuolaidas. Viskas  atrodė daug šviesiau ir maloniau jai esant, kol lauke ant plikų, pajuodavusių medžių gulėjo pilkas ir šaltas sniegas. Ji atsisėdo į supamąjį krėslą, kurį jie nusipirko prieš porą savaičių.
-Dievo palaima yra tada kai sėdi jame su kūdikiu ant rankų. -saldžiai tarė ji.
Lora apie tai nusimanė. Ji turėjo tris vaikus, ir kiekvienas buvo nuo skirtingų vyrų.
-Kaip jums sekasi? -paklausė ji.
-Puikiai. -atsakė abu choru, nors žinojo, kad tai netiesa.
-Tikrai? Man kažakaip atrodo… Na nežinau. Gal per daug maloniai…  Turiu omeny, jei kas nutiko aš norėčiau tai žinoti.
Jis nusiėmęs akinius nuo saulės atsilošė į ją ir atsiduso.
-Pasakysiu jums tiesą. Reikalai ne tokie jau ir geri mūsų lūšnelėj. -tarė jis vis dar naudodamas savo maloningą akcentą. -Kai ji tuoj gimdys, man darosi sunkiau. Mums abiems sunku.
-Tikrai? -susirūpinusi paklausė Lora žvelgdama į jo keistą aprangą. Ilgas juostuotas megztinis, akiniai nuo saulės priminė jai kažkokią garsią įžymybę iš žurnalo “Žmonės”.
-Ir kuo gi?
-Ji man pavydi mano sapnų. -tarė jis pamesdamas savo apsimestinį akcentą. -Ji manęs nekenčia, kai turiu malonią naktį, kai sapnuoju nuostabius sapnus.
-Tikrai? -nustebusi paklausė Lora. -Kaip suprasti?
Po ilgos pauzės jis tęsė toliau.
-Ji man jų pavydi. Ji tiesiog negali pakęsti to. Tai jau tapo kasdienybe. Mus supa tokia atmosfera, Lora, kuri mus siutina.
Kambary įsivyravo tyla. Mandagi ir numanoma tyla. Lora atsidarė savo odinį rankinuką ir kambarį užvaldė nuostabus gėlių aromatas. Ji išsitraukė šalavijų arbatą, džiovintas levandas, rožių vainiklapius ir pasidėjusi juos ant stalo toliau tęsė ieškojimus. Ji kažko ieškojo arba apsimetė tai daranti. Amuleto? Angelų ekstrakto?
Pagaliau radusi mažytę juodu kietu viršeliu aptrauktą knygutę pametėjo ant lovos.
-Tik ne dar vieną naują Naujojo Amžiaus tomą. -įsiterpė jis. -Mes turime jų apsčiai.
Lora atsisuko į jį ir pažiūrėjo piktu ir nirtingu žvilgsniu, kokio net Furijos neparodytų.
-Tu dabar išeisi. -Piktokai tarstelėjo ji. -Dabar.
Kai jis išėjo ji padavė jai tą mažą knygutę aptrauktą minkšta oda.
-Kas tai? -paklausė ji. -Visi puslapiai tušti.
-Tai sapnų knyga. Tavo sapnų ir niekieno kito. Tu parašysi tai ką tu nori susapnuoti. Tu, susapnuosi, pamatysi. Dažniausiai tai pavyksta. - Lora pažvelgė į ją rimtu žvilgsniu ir toliau tęsė. -Sapnai priklauso žmoniems, net vyrams. -ji staiga nutilusi pažvelgė liūdnom akim. -Būk dėkinga Jiems, kad gali dalintis savo karma su mylimu vyru. Aš ją dalinuosi su tešlos maišu, kuriam niekas nerūpi tik kekšės ir jo kiaušiai.

Tvyrojo ramybė, kai Lora išėjo. Levandų kvapas buvo visur. Ji gulėjo lovoje ir mąstė apie Lorą ir jos bolivietį. Gal jis sapnavo ją, kai ji buvo išvykusi į ekspediciją.
Ji nužvelgė į Loros duotus amuletus ir sapnų knygas, pasiėmė tušinuką iš komodos stalčiaus ir pradėjo rašyti.
Velniava su tais sapnais. Galvoji ji apie tai kas įvyko. Aš turiu teisę pavydėti jam sapnų tiek kiek aš noriu.
Jos vyras neužilgo sugrįžęs paėmė vaikiškus drabužėlius ir tarstelėjo:
-Važiuojam. Sugrąžinkim juos atgal.

Tą naktį  ji sapnavo nuostabų sapną. Kaip tik tada kai budėjo Hanielis. Tai buvo aiškus, ramus ir įdomus sapnas. Ji sapnavo apie vykstantį karą Drezdene. Tai buvo naktis, kai ji gelbėjo savo gyvybę bėgdama su mašina. Visur sproginėjo bombos, degė gaisrai ir griuvo namai. Staiga ją sustabdė policija ir paprašė leidimo išvykti iš miesto. Ji padavė kažkokius dokumentus, kuriuos patvirtino stovintys uniformuoti vyrai. Jai buvo leista išvažiuoti.
Rytą ji atsibudo laiminga. Tarsi kas išnaujo pasėjo jai sapnų dirvą. Vyras tai pastebėjo iš jos akių. Jos švytėjo.

Vaikas gimė už keleto savaičių. Per jį jo tėvai suartėjo dar labiau. Per naktį kūdikis miegodavo tarp abiejų tėvų. Susirangęs ir laimingas. Vyras sapnuopdavo sapnus apie skraidymą, kelionę į Nepalą, kad jis yra magas ar aiškiaregis, o ji daugiau niekada nebepavydėjo jo sapnų. Jos sapnai būdavo susiję su vaiku, ramybe ir žydru vandenynu. Rytais, kai jie abu atsikeldavo, vyras nusišypsodavo jai ir paklausdavo:
-Kas gi nutiko mūsų senosioms dienelėms?