ar nupieši

tam paukščiui krintant žvelgei kažkur atokiai
kalbėjai tarsi sau

sakyk ar tu mane nupieši tokį
pageltusį
belaukiantį lietaus
kaip smėlio kūdikis šviesų
pasakyk ar nupieši

pažadėjau
nuo tada bėriau dulkes ant popieriaus lapų
niekada neišėjo panašiai kaip jis sakė

atsisakiau minties atspėti dykumą
nupūsti smėlius nuo užpustytų tavo metų
indeksavau spalvom tik troškulį
kamuojantį visur kitiems nematant
kol supratau kad taip neleistina

terapija neduotų rezultatų

sulaužiau pažadą
todėl lanksčiau paukščius
kuriems sparnus pakirpdavau
vis tiek nė karto jie nesmigdavo kaip tas

ir jie kalbėjo
atriškit jai rankas

bet niekada daugiau aš nepanorau piešti