...

Kur telpa laimė? Kad ir štai
šiame sode. Jo medžiai vaisių svoriais
kuproti, aviliuos koriai tirštai
vėl aukso prikrauti – bažnyčioje altoriais
taip slenka merdinti blausi,
laiminga, prikrauta ir vario
šviesa vienos žvakelės – švarios
ir purvinos joj telpa sielos, telpa joj visi.
Kaip telpa paukščiai ir drugiai, ir sraigės
šiame sode. Kaip triukšmas vasaroj. Kaip lakioje
rudens vaizduotėj spalvos… Bet ruduo jau baigės,
ir pasimatymų vėl pavėsinė laukia, ją
taip mėgusių tada – prisiminimų mimų,
skirtų akimirksniams aštriems
aistrų, ir liūdesiams, kuriuos ištrems
į šiaurę vakarai žaidimų ir lošimų.
Nors gal ir per toli, per žiauriai – gi šiame
sode žiema nenusileidžia šalčių gyliais
net ledkalnių, pašvaisčių ir nuožmia
naktim apgobusia visus, kas lyg apakę mylis,
gaisrų ir alkių žiemai. Joj ir vėl inkš ta
nugirdyta ir pamaitinta sočiai
širdis, kurioj vien suodžiai
atvėsę, ta širdis ankšta.
Nes telpa. Kad ir štai šiame sode
pavasarių, liepsnojančių taip skaisčiai,
apduję skaičiai,
vėluojantys tart viens kitam sudie.