Kaip ir visada Aurimas buvo linksmai nusiteikęs. Iš jo lūpų byrėjo juokas, rodos kiekvienam mano pasisakymui jis jau buvo paruošęs kokią nors repliką. Man buvo linksma su juo, tačiau susitikti tekdavo nedažnai, vos kelias dienas per vasaros atostogas, kuomet atvažiuodavome pas senelius. Aurimas buvo įdomus žmogus, tiek savo požiūriu į gyvenimą, tiek savo pomėgiais. Valandų valandas galėdavo skaityti Šventąjį Raštą, o paskui jausdamasis lyg žuvis vandeny - kalbėti su bet kuo ir apie bet ką. Pasakyti kad jis vienas iš Tyrosios meilės fondo sektos narių, pirmą kartą sutikus, būtų buvę neįmanoma. Retkarčiais iš jo lūpų išsprūsdavo keiksmažodis, tačiau visuomet palydimas šypsenos, be pykčio. Jis galėjo susikalbėti su bet kuo, jis suprasdavo bet kokį žmogų, visi jį mėgdavo ir kiekvienas kaip mat nušvisdavo pamatęs jo spindinčias akis, lyg ir šventumu.
Tą kart pas močiutę buvo atvažiavusi visa giminė: pusbroliai, pusseserės, du broliai ir aš. Ruošėmės ją pasveikinti su vardadieniu. Kartu su Aurimu sedėjome virtuvėje, šnekėjomės, kad reiktų nueiti pažvejoti. Pažvejoti? Kodėl gi ne, galėtume ištraukti tavo akvalangą, ar Vofkos šortus. Tiesą sakant Aurimas buvo teisus, kibimas tame tvenkiny nebuvo ypatingas, prasedėjus kelias valandas pasitenkindavai vienu kitu karosu ir keliais nutrauktais kabliukais. Bet pabūti bežiūrint į žalsvą liuliuojantį tvenkinį visuomet malonu, tad susitarėm susitikt su meškerėm po trijų valandų.
Močiutė su Elena ir Janina ruošė pietūs, berods cepelinus, gerai nepamenu. Visi buvo geros nuotaikos, susitikusi giminė turėjo ką prisiminti, kuo pasidžiaugti. Nebenorėjau palaikyti pokalbio ir pasakęs kelis sakinius, nusliūkinau į namelį - saulė kepino pernelyg karštai.
Per televizorių nieko gero nerodė, tad priguliau ant lovos, po galva pasidėjau pagalvę ir nusnūdau. Atsibudau išgirdęs pokštelėjimą - ak šampanas, bet betkuriuo atveju daugiau neužmigsiu. Kelios valandos prabėgo greitai, susirinkau daiktus, meškerę ir pasukau link ežeriuko.
Aurimas buvo lyg ne savas, kalbėjo tyliai, buvo nuleidęs galvą, buvo galima pamanyt, kad jeigu jis ne žaibo nutrenktas, tai suvalgęs ežį.
- Aurimai, kas atsitiko?
- Niekis, man viskas labai gerai, tiesiog dabar as susimastęs. Tu neįsivaizduoji kaip gerai jaučiuosi, man labai gera. Pamatysi, Linai, pats pamatysi.. As dabar kiek nesavas, bet kai ką tu šiandien tikrai pamatysi.
- Na gerai, bet kažkaip keistoka...
- Nesijaundink, man viskas gerai. Nežinau, ar begali būti geriau.
Prie ežero maudėsi vaikai, buvo keli vyresnieji, žaidė kortom. Aurimas lėtai nusirengė, lyg norėdamas nusimaudyt, tačiau vien tik su trumpikėm pasuko į mišką. Atlikti gamtinius reikalus nutariau ir aš - artimiausi krūmai atrodė tinkama vieta.
Užmečiau meškerę, laukiau kibimo, praėjo kažkur 15 minučių, bet Aurimo vis dar nebuvo. Šiek tiek susirūpinau, bet prisiminiau kad jis kažką norėjo man parodyt. Kaip nekeista, per pirmąjį pusvalandį pavyko sugauti gana nebloga karosą, džiaugiausi juo, būtų nieko sugauti dar kelis - puiki vakarienė katinui. Tačiau Aurimas vis nepasirodė. Na kurgi po galais, jis pradingo, negaliu šitaip žvejoti. Padėjęs meškerę šalin, į tą patį mišką pasukau ir aš.
Praėjęs apie kilometrą niekur nepastebėjau savo draugo, nepadėjo netgi šūksniai. Kurgi jis galėjo dingt, galbūt sugebėjom prasilenkti? Grįžtant atgal, nesutikau jo taip pat. Pro medžius jau matėsi raibuliuojantis ežero kraštas, girdėjosi vaikų klykavimai, ant kranto apsikabinę stovėjo vyras su žmona. Jų žvilgsnyje įžvelgiau kažką keisto, tačiau nusukau dėmesi kitur, man visada susišviečia kas nors keisto kituose žmonėse. Netrukus vyras pamojo ranka ir pratarė:
- Klausyk, ar tas gana keistas jaunuolis ne tavo draugas?
- Taip, mano, bet jis tik šiandien toks keistas. Kur jį matėt?
- Na jis buvo čia prieš keliolika minučių, pradėjo gana nemaloniu tonu sakyti, jog per mažai tikime, na į tą Jėzų, neva jeigu labiau tikėtume galėtume vaikščioti netgi vandens paviršiumi. Paskui paklausė ar mes tikime tuo, tačiau mes tik nusišypsojom ir toliau šnekučiavomės su žmona.
- O kur jis dingo? Kur nuėjo? Matot, aš jau apie pusvalandį jo ieškojau miške, tačiau neradau. Gal galite pasakyt kur jis nuėjo po to?
- Va ten - vyras pirštu parodė į ežerą, - o paskui „perėjęs“ ežerą, na jis jį perplaukė, nes pereiti jam nepavyko, pasileido link geležinkelio bėgių.
- Ačiū. - ištariau pasimetęs. Nezinojau, kas gi nutiko šiandien Aurimui, jis niekad šitaip nesielgė, kas gi jam užplaukė, po galais. Kur jis dabar?
Nuėjau pas jo senelę į namus, paklausiau ar nebuvo grižęs Aurimas. Ji ramiai atsakė, jog ne. Ji netgi nepasidomėjo ar kas nutiko.
Tą dieną sėkmingai atšventėm močiutės vardadienį, visi buvo laimingi, juokas ir muzika aidėjo per visus sodus. Kitos dienos vakara susitvarkėm ir išvažiavom į miestą.
Slinko diena po dienos, bet jokių žinių nebuvo girdėt. Po savaitės paskambinau jo senelei, ji pasake kad jis išvykęs kažkur toli ir grįš negreitai. Man iš kart palengvėjo, sužinojus, kad Aurimas parsirado, tačiau ana diena buvo ypatinga. Dienos slinko vis ramiau, prasidėjo rugsėjis, įtemptas mokslų sezonas. Buvau visiškai pamiršęs Aurimą ir atsidavęs vien mokslui. Vieną dieną beskaitant laikraštį, grupiokas liepė atsiverst ketvirtą puslapį ir paskaityt kas ten parašyta. Aplinkui visi kvatojo, nutariau paskaityti ir aš. Vos perskaičius antrastę mano širdis nukrito į kulnus, prakaitas ritosi upeliais, nežinojau kur dėtis, mečiau laikraštį ir išbėgau iš universiteto.
A. A. įžengė į vandenį, bet stebuklas neįvyko. Tačiau jis, nepaisydamas to, atkakliai brido gilyn, kol paniro po vandeniu. Kai po kurio laiko apstulbę liudininkai pagaliau atsitokėjo ir bandė gelbėti vaikiną, buvo jau pernelyg vėlu.


St Boleslof





