Apraiškos

Tartum vargetos, galutinai nuo kojų nusivarę,
kamuoliniai slunkiai velkasi dangaus pakriūte -
merkiasi švininės akys, leisdamos ganytis varį
antakių pievelėm. Kartais norisi įgriūti
į pūkinį glėbį, žįst švenčiausiąją Marijos krūtį
ir užmiršti, jog Beatliejaus kūdikėlis sveria

daug. Kur kas daugiau už turtingiausiąjį žmonijos kraitį.
Nepritaikomi karatai bei aukščiausios prabos,
ir visai be reikalo pavydo ūsai užsiraitę,
stiebiasi link rojaus pirštai, godūs ir negrabūs.
Nuo žilos senovės aišku - sėkla tik tuomet gera bus,
jei rinkta brandžiausios rūšies. O, šventa mergaite,

kaip suteikti motinoms tą dievišką rūpestingumą?
Ryšį glaudų, tą, kur motina ir vaikas ryši.
Atsakyk, kol dar esi, ir laikui vėl įverki gumą,
kad nesmuktų šlaunimis rutinai amžių klišė.
Bent užvesk ant kelio - išeini? - tik pažadėk, kad grįši,
nes maniškis filosofas mintyse suglumo,

nesuradęs išeities iš smaugiančios nežinomybės.
Juk pati matai, laikai dabar iš ties neramūs -
gėrio upės senka, rojuje tekėjusios beribės.
Baiminuosi nesulauksiąs tavo telegramos.
Noriu dar pasikalbėt, tačiau gerklėj įstrigęs amas
tarti: Palinkėkime vieni kitiems ramybės