Violetiniai sapnai

      Ar pameni, kai vaikščiojom tarpeklio krašteliu, kad įrodytume savo drąsą?.. kai skraidėme kartu su paukščiais kažkur už violetinio dangaus skliautų, kurie slėpėsi už mažo angelo sparnų... tai buvo saulės dienos, kai mėnuo slėpės kažkur tavo akyse... tai buvo šiltos dienos, kai šaltis sušalo kažkur arktyje... mes bridom per visus vandenynus ir delfinai mums giedojo laimės giesmę, kurios niekas negirdėjo tik mes ir undinės violetinėmis kasomis...

      Ir kai atskrido mažas lapelis ir nutūpė tau ant nosies galiuko, tu smagiai surikai ir visas oras sudrebėjo iš nuostabos, kad pasigirdo aidas, lyg kavos puodelyje matomi tirščių miražai... ar pameni miražus, kai sapnavom Afrikos dykumas... tuos liūtus ir jų violetinius karčius?..

    Kaip gera buvo jaustis namuose lyg sraigei savo kiautelyje po ilgos kelionės su Mefistofeliu... tiek daug norų, tiek greitų lyg indėno strėlė amžių prabėgo tuomet pro mūsų jau nieko nebeskiriančias akis... Tik apsiaustas lyg burtininko mantija saugojo mus nuo lietaus lašų, kurie skrodė kiaurai mūsų violetinių minčių..

    Ar pameni mūsų keliones mano sapnuose?.. ne... tu nepameni... tu negali prisiminti, nes tai buvo tik mano violetiniai sapnai...