Skardiniu stogu nešant šnaresio tylą
beviltišką skeptrą sudeginu
nėriniuose vilties, pelenam nenubyrant,
likimui dėkoju už netektis.
Kažkur - kažkada - nuo dabar - ligi šiolei,
nulyjus jūrai Helijadžių ašarom,
medunešio stygom save nešiojau,
pakalnėj kryžių įkasiau pavasariui.
Laukymėj akių ganės skruzdės vaikystė,
vaivoryksnė - tiltu per tiltą...
Akiduobių tėkmėj vis grižtu grįžtu
į bokštą, per amžių supiltą.
Smiltelė delne - kur gi ją ir bedėti?
Su drugio liepsna plevėsuoju,
atkasus save, nenustojau gedėti,
tik giesmes sudėjau rytojui.
Pasaulio kantatoj žvalgausi it vaikas,
savęs ligi šiol neišbudinus,
ir fleitos melodija apželia laikas,
o metai nueina į rudenį...