suknelė

Už saujelę šiltų pelenų-
ta suknelė lengvesnė… Tokia atvira –
ant siaurų ir plonų
tartum siūlai šešėlių
tik dviejų petnešėlių.
Kvepalai – tartum potėpiai saulių, tvyrą
viršum upės be užtvankų, tilto, be sielių –
dar aplinkui virpėjo,
buvo likęs joj žvilgsnis gerbėjo.
Buvo likęs joje judesys
paskutiniojo šokio tada – už rankas,
net už mintį drąsesnis – nes jis
buvo vien tik iš oro,
iš palikusio gaisrą šėlt šuoro,
jau apmiręs jos klostėj, renkąs
tartum dulkes to šokio mažoro
konfeti mėlynųjų garsų.

Gal ją audė iš debesų.

Gal ją audė iš aido. O gal
iš strėlės kelio pervert kiaurai,
kelio, pergalės pilno,
gal iš pilko atgal
valandų šimto tūkstančių šilko…
Į raudoną ją perdažė kraujo kerai
tuo metu, kai ant jos dar apvilko
glėbį ne mano.

Ta suknelė per naktį paseno.