***

Rudi plaukai papuošia lėtai besikilnojančius pečius. Ji gūščioja, nes nežino, kaip reaguoti į jo ištartus žodžius. Užsimerkia ir bando tą neseniai įvykusią sceną pakartoti iš naujo, bet viskas gaunasi lygiai taip pat. Atsimerkia. Jis vis sėdi tarp pirštų laikydamas medinį arkliuką, jos dovaną. sušalę pirštai negrabiai bando paglostyti arkliuko karčius. Nusižvengia ir nulekia tolyn. Tolyn į mėta kvepiančią arbatą. Be cukraus. Be šaukštelio. Ji:
- Kodėl taip ilgai laukei?
Šitie žodžiai kaip musės zirzia aplinkui, bet niekaip nesusideda į rišlų sakinį. Kodėl... Taip.. laukei... O kas yra laukimas? Turbūt buvimas laukuose - mąsto jis - Laukai yra gerai.Ten nulekė medinis arkliukas. Jis ras daug žemuogių ir prisirinkęs pilną krepšelį parduos Kaziuko mugėje. Juk visi pirks iš medinio arkliuko žemuoges tokiu ankstyvu metu. Kovo mėnesį jau gali valgyti vaisius, kuriuose daug geležies. Bet jos tokios lengvos, o "metalastai" sunkūs. Hmmm, geležis - tai ne juokai. Norėčiau, kad mane prikaltų prie kalno kaip Prometėją, o varnos kapotų mano žemuogines kepenis. Kodėl ji taip žiūri? Matyt, laukia, kad atsakyčiau. Matyt, taip daro visi protingi žmonės. Į visus klausimus reikia atsakyti.
- Kodėl laukiau?
- Taip.
- Man patinka laukti ir galiausiai sulaukti.
- Kodėl?
Kaip tai "kodėl"? Juk jai vis tiek neįdomu. Klausia tik tam, kad papuoštų tylą. bet šis pakabukas jai netinka. Atrodo labai pigiai. Kam taip žemai įvertinti tylą?
- Tau netinka šitas pakabukas, mama.
- Kad aš neturiu jokio pakabuko.
Nustebęs žvilgsnis. Žiūri taip, lyg būčiau pasakęs kažką žiauriai kvailo. Kodėl aš ją taip pavadinau? Ji prisisegus lapelį. Ant jo yra daug pavadinimų: žmona, kolegė, draugė, mama, kaimynė, mokytoja. Bet aš išsirinkau tik šitą. Mano kortelė, matyt, vis dar tuščia, nes ji manęs niekaip nevadina. Gal ir gerai.
- Gal ir gerai.
- Gerai, kad nepasipuošusi?
- Gerai, kad nepasipuošusi.
- Kodėl?
- Nesipuošk!!!!
Neturiu kantrybės. Noriu suvalgyti apvalų burbuliuką, braškių skonio. Braškių be geležies, kad galėčiau miegoti ir ganyti savo arkliuką. Naktigonė. Susikursiu laužą ir nukabinsiu visus papuošalus nuo tylos.
- Gal nori išeiti į lauką? Ten tu ramesnis.
Į lauką? Laukti. Noriu į didelį lauką, kuriame būtų daug žolės, daug žiogų, kurie žiemą slepiasi medžių drevėse. Jų nemėgsta mano arkliukas. Jis mėgsta nuogą tylą.
- Miegosiu.