Išgyvenant II

sukarpytom mintim
užkloju visas aušras
o melsvi taškeliai pagalvėse
nesusilieja į dangų
jie tik išlyja manimi

svajonių traukiniai nusileidžia
į palovę kol nelieka jokių
kontūrų tik nenuvaldomas
švilpimas ausyse

o tu išnyri ne tik iš už nugaros
alsuoji geležinėm krėslų rankenom
(jei tik tokios būna)
susmilksti minioje
(kaip tie taškeliai ant užvalkalo)

skaičiau apie sampratas:
neprogresuosiu tylėjimais