Arbatmoteris

Tu išeisi anksti glėbyje nešdama aromatą,
sudžiovintom žolelėm barstydama kelią atgal.
Lyg balta karalienė praleidusi šachą ir matą,
nesibeldus įžengsi ant pirštų galiukų, tad gal

beskanaudamas bluostą, kuris paskutinis man likęs,
dar sapnų labirintais ieškosiu, kur bunda rytai.
Naktį vanagu virtęs, vidurnaktį pempėmis klykęs,
prijaukint mėginau mėnesieną, kurią nuritai

savo plaštakom, kvepiančiom kmynais ir lapais erškėčių.
Sapnavau, kad pagirdžiau troškimą iš tavo delnų,
o po to mudu bėgom paviršium saulėgrąžų skėčių.
Pirmąkart pajutau - vos prisilietėm lūpom - švelnu

nusiskinti tave tartum stiebą melisų dar ploną,
kol esi it gaivinanti mėtų dama arba ta
išsvajota dievaitė iš žydinčių liepų ceilono,
kuriame sulig šiandien subrendo karšta arbata.