Nerakinam

Mes nerakinam savo patalpų,
Bet jaučiamės aklai teisėti.
Ir, nors į mažumą telpu,
Aš niekad nepaliauju sėti.

O tu nupjauk, kada rasa nukris
Ant pievomis žaizdotų kojų.
Aš nakčiai praveriu duris
Ir savo sąžinę užkloju.

Nesistebėk - juk šitaip paprasčiau
Išsemti tėkmę nemigos ir miego.
„Kas tikra čia?“ paklausi dar, tačiau
Žinai atsakymą iš anksto: „Nieko“.