stiklinis stalas dvylikai asmenų

Tai stalas dvylikai. Karalius
kėdžių. Aplink ratu nuolankios
jį supa lengvos, nerealios
jos lyg haremas, lyg plaštakės blankios.
Vėliau, kada taures nurankios,
kada užges akimirkų mutančių balius,
kada sentimentalios arba trankios
melodijos nežadins šokiui galios,
liks prieblanda, ta publika rinktinė,
liesi šešėliai, slenkant keliauninkui
mėnuliui, kris ant jo patinę
ir gėlės vazoje ant jo kvepės aplinkui,
jauna tyla virš jo sukumps į seną,
delnų, alkūnių, žvilgsnių panarintų
vieta – jo stiklas – virs į sceną
spektakliui žodžių labirintų:
ant stalo rašomi laiškai bus –
ta duoklė ilgesiui bei tamsai,
ir kartais, buriant kortom, tvykstels žaibas,
ir pildytis ims pasiansai,
o liudininkai praeities, tie
veidai portretuose, kurie nė
minutės neuždels greta susėsti
apaštalais, kai paskutinė vakarienė.