Ponas Mečislovas žvelgia į esmę

Ponas Mečislovas jautėsi nepatogiai, kvailai ir kiek nešvankiai. Tuštybių tuštybė. Ji augo, lapojo ir štai vaisiai - nuogas miške, surištomis rankomis, apkabinęs kažin kokį, atsiprašant, juodalksnį. Ir viskas tik todėl, kad būtinai pačiam reikėjo nešti kaimiečiams jų suknistas pensijas. Žinoma, poną Mečislovą sustabdė, paprašė užrūkyt - juk visuomet taip būna - davė į snukį, atėmė pinigus, dviratį, jo paties pantalonais surišo ir paliko laukti, kol kas nors susimylės. O susilmylėti iki kito ryto, kol Anastazija eis perkelti karvės ir užtiks antikiniu satyru stypsantį poną Mečislovą, nebuvo kam.

    Todėl ponas Mečislovas mąstė. Apmąstė prasmę. Mintijo apie tikslą. Po to - apie savo gyvenimą. Ir atrado, kad jis kažin koks tuščias - be šio kazuso nieko neįvyko, matyt todėl, kad viska kas ėjo savo keliu taip, kaip ir turėjo eiti, tad šitaipos ir nuėjo, tad ir uodas ant mašnos tėra tik Visa-Ką-Apimančio-Didžiojo-Plano-Užrašyto-Ten dalis. Nes jei visuomet visa kas buvo taip, kaip turėjo būti, tai taip, kaip turi būti ir yra, taigi, būtina, kadangi vienok, tačiau, antra vertus, taip sakant kitaip tariant, kaip visada. Ir taip toliau.

    Mąstydamas ponas Mečislovas tiesiog fiziškai jautė, kaip jam palaipsniui veriasi pati esmė ir jis tuoj tuoj, nešamas meditatyviai transcendentinio energetinio tariamos regimybės transformacijos srauto savo išaštrėjusiais sąmonės ir pasąmonių potyriais įsismelks ten, Ten, kur, kur...
    -KURRR! - ne balsu, o visa esybe sukliko ponas Mečislovas. Jo kaklas nuo įstangos smulkiai tirtėjo. Kažkas, daug didesnis, nei kasdienis, matomasis ponas Mečislovas, ir tuo pačiu jis pats, Pats! dar bandė sulaikyti, sugriebti surištom rankom, nepaleisti, kad galėtų suvokti, įsisąmoninti kodėl, kas ir kaip, bet pajuto nebegalįs, nebeturįs jėgų - pavargusi Dvasia pasidavė ir ponas Mečislovas apsidergė.
    O apsidergęs, žvilgtelėjo žemyn ir sukūkčiojo, pamatęs, kokia menka ir niekinga tapo regimoji esmė, kai ji prarado tą didį ir gilų ryšį su juo, ponu Mečislovu, ir prisiminęs, kokia ji buvo išdidžiai ir mąsliai siautulinga, kai ji ir jis buvo vienis.

    Kai Anastazija, perkėlusi karvę, užėjo poną Mečislovą, jis nebeverkšleno. Nei atrišamas, nei klausiamas netarė nė žodžio, o tik šypsojo išdidžia pranašesnio žmogaus šypsena. Ir nenuostabu - juk jam buvo Duota pažvelgti į Esmę.