Penki neryžto varstai

Mes einame per skausmo dykvietes dėvėdami taikas.
O gal ne mes... Tik aš ir drąsiai žengti nusiteikęs
Atlapaširdis klonas rudenio naktų griūties - tai kas,
Kad ne kiekvienas žingsnis pats pasistūmėti teikias -
Tai kas, kad eisena mėnulio nesustoja ties manim.
Gajus troškimas glūdi perdėtai žavėtis menėm -
Jose tu eksponuoji lingių giesmę skiemenim
Tuo virpančiu balsu, o skiemenys - juos prasimanėm,
Kaip prasimanėme, jog paprastai laisvalaikiu tapai
Inertišką kelionę mums į pažadėtą stepę.
Gal sutapimas tai, o gal ir ne, bet šiandien sutapai
Su manimi, ir mes išeisime nesusitepę,
Išeisim jau be skausmo ir vilkėsime ne vien baltai,
O mūsų pėdose skambės dainingos laisvės altai.
Tai pėdos, kuriomis prie dieviško akmens nusikaltai
Ir lūpų įlinkiais supynei atgailą neveltui.
Dėkingas tau esu, kad šypsenom apibarstai,
Juoku lyg serafimų degančiais sparniūkščiais varstai
Užtemdytas šešėlių langines, nes jos - tiesiog karstai,
Nugrimzdę žemėn, kur gelmė - penki neryžto varstai.