...

Ką visą laiką aš sakau tau, tai
juk veržiasi. Ir iš pačios gelmės tai.
Lengvai namus tu manyje statai,
aš – apgyvendinti tavim šviesieji miestai.

Ir tai, ką tau sakau, tėra
žiupsnelis oro tik, tik garso kekė,
sparnais nematomais plasnojanti kaitra,
vėsa, kurioj ką tik šešėlis plakė.

Tai, ką sakau tau, skirta vos
vienai, bet nuolat Šiai. Minutės klausai.
Lai skęsta tai lyg inkaras tavos
ramybės prieplaukoj – labiausiai.