Juoda Karmen intertekstan papuolusi

Ir, paėmusi rykštę, bjauri Kornelija
Pradeda pliekti jūrai per veidą,
Ir vanduo - kaip eržilas, užuodęs kraują,
Kriokia ir žvengdamas šoka į viršų.

H.Radauskas.

Pabudo Karmen nuo šalčio. Geliančiom kojom, traškančiais sąnariais.
“Gerti! Gerti! Gerti!” O po to bėgti nusiprausti. Net pati Karmen nesuprato, kodėl ją taip apniko noras bėgti į dušą ir šveisti, šveisti savo gležną kūną. Nuplauti savo dideles krūtis, galbūt net taip, kad jos sumažėtų nuo karšto vandens ir aštrių plaušų.
Gerti.
Maudytis.
Nejudėjo.
Minčių srautas ir šaltis neleido. Karmen dar labiau susigūžė. Tvaikus vakarykštis skonis burnoje: dabar jau sušvinkęs ir pernelyg grėsmingas.
“Kodėl aš miegu susisukus į lovos užtiesalą?”.
Išdrįso sujudėti, varžtai po truputį atsileido, pramerkė akis ir tuo metu sužviegė žadintuvas – čia pat, prie galvos: kirsdamas per sąnarius, per tvaiką burnoje, per purvą (vos neapsivėmė). Karmen atsisėdo tiesdama ranką kiek išdidžiai ( Meterlinkas pasakytų, kad gėrimo siela šiandien ypatingai reikli ) stovinčio CocaColos  butelio link (kažkodėl išgryninto gėrimo?).
“O dieve! Iš kur tu čia?!!!”.
Į ją žiūrėjo pavandenijusios akys. Nustebę, bet be baimės ir purvo. Karmen pašoko staiga. Cik Cik Cik galvoje Cik Cik Cik. Lyg seno jazz’o ritmas, persimaišęs su liaudies motyvu: “ stovėjo mergelė, prie rūtų darželio; suvyto rūtelės, pravirko mergelė; išjojo bernelis”. Cik Cik Cik suvyto rūtelės...
Karmen pribėgo prie veidrodžio. Į ją žiūrėjo apsiblausę bespalvės akys. Jos ugniniai plaukai – nebebuvo papurę ir pasišiaušę, kokie buvo visad kai ji juokdavosi naktį. Plaukai nebeskambėjo; nebežaidė. Jie buvo prigludę, sulipę ir purvini (nieks neiššukuos kaltūnų, net mama). Veidas nušveistas lyg švitriniu popierium (“...pravirko mergelė...” – tas pats motyvas). Karmen vis beviltiškai mėgino užtraukti  nuo pečių slystantį lovos užtiesalą. Prisiminė seną pokalbį – žaidimą pokalbiu:
“ – Kas būtų, jei tau artimas žmogus staiga pagrobtų nakties tamsą, jos tylą?”
“ – Kaip bebūtų – pasaulis šiandien mažas, mažas ir girtas”
“ – Ar bijai saulę prarasti...”
Negalima ilgai žiūrėti į veidrodį, nes netyčia gali pamatyti savo sielą arba velnią ir tada numirti. Karmen tebežiūrėjo į veidrodį. Staiga atsigręžus į Adomą nebesuprato, ar tebežiūri veidrodin, ar nebe. Suprato – ne. “Koks angeliškas veidas!” – sukryžiavo  rankas ant krūtinės ir dar labiau susisuko į apklotą. Adomas tyliai žiūrėjo. Plaukai papurę, juose linksmai žaidžia keletas pūkų, ne žaidžia – jie šėlsta lyg nesuprasdami, kad jau išaušo žviegiantis rytas, kad jau nugiedojo gaidys, kuriam šiandien šeiminikė nukirs galvą, išvalys kraują, nupeš plunksnas ir tokiu būdu atims balsą.
Keista. Adomo plaukuose įdomus, raudonas pūkelis. Žaidžia, juokiasi. Neilgai. (Cik Cik Cik suvyto rūtelės).
Adomo plaukų spalva tokia ryški, skauda akis.
Veidas – patinęs – linksmai. Linksmai patinęs.
Lūpos suskirdę, išvagotos pažįstamais grioveliais, naktį gimusiais. Jiems reikia drėgmės, grioveliai alkani.
“ – Karmen, gal gali atnešti vandens?”
Cik Cik Cik paėmė stiklinę. Ilgai ilgai ją skalavo, turi būti švari.
“ - Kodėl negaliu jos išplauti???”
atnešė drumzlino vandens, negalėjo išplauti. Labai stengėsi, bet vanduo purvinas. Išėjo. Maudytis. Skustuvas giliai smigo į odą. Siauros kraujo srovelės tekėjo pilka oda (dar vakar ji kažkodėl buvo labai balta). “...stovėjo mergelė prie rūtų  darželio...”. Karmen spaudė skustuvą vis aštriau (kol bent ant šlaunų nebeliko odos). Plaušine kempine prausė krūtis, kaklą, rankas. Prausė – Cik Cik Cik.
Adomas vis dar lovoj. Voliojasi susisukęs į šiltą, pūkinę patalynę. Rytinių rausvų spindulių nušviestas (įdienojus tie spinduliai nebebus rausvi). Jo lūpose – grioveliai, nenuplauti vandens.
“ - Arbatos”.
Karmen padarė erškėtrožių arbatos.
Rūgščios.
Pasaldintos cukrumi.
Ji nuplovė griovelius.
Nepaliko nė lašo puodely, iki dugno išgėrė.
Karmenai nepaliko.
Ji gėrė kavą. Ji visada ją gerdavo naktimis ir ankstyvais rytais maišydama su pilkais cigarečių dūmais. “Mesiu rūkyti...”
Karmen užsitraukė džinsus ant supjaustytų skutimosi peiliuku šlaunų. Trynė žaizdas. Ji dar stipriau juos trūktelėjo.
( “...pravirko mergelė...”)
“ - Aš eisiu kartu su tavim.”
Karmen krūptelėjo, atsisėdo ant kėdės su išlūžusia koja ir perbraukė ranka per šlaunis.
Cik Cik Cik
Sėdi mergelė.
Cik Cik Cik laša žali lietaus lašai. Lyja. Vanduo teka išpurtusiu nakties veidu. Ryškėja išplauti purvo grioveliai, žali.
“ - Gal reikėtų juos išpjauti?”. Karmen supykino ir ji apsivėmė. Bevemdama atsiminė seną pokalbį su Kornelija:
Ir, vaikiškai kvatodama, žiūri Kornelija,
Kaip bangos užkloja žvejus ir valtis,
O našlės ir našlaičiai pajūrio kaimuos
Šaukia ir kaukia garsiau už vėtrą.
Atsitiesė, išgirdusi lengvą Adomo šūktelėjimą “Eime”. Adomas ėjo per kelią, iš kitos pusės - linksma mašina. Karmen norėjo riktelti, bet tik tyliai stebėjo, kaip raudonas žvėrelis pasisodino Adomą ant savo kupros, o paskui pasipurtė ir metė ant karšto asfalto.
Vėliau žmonės pasakojo, kad jis šaukė Karmen, bet turbūt ji neišgirdo. Ji rami nuėjo, neatsisukdama, jos ryškiuose plaukuose ramiai žaide žalio lietaus lašai. Prie antikvariato ji sutiko mažą mergaitę, raudonais plaukais. Mergaitė pasakė: “Dievas mirė”. Karmen patikėjo ir pagimdė naują dievą, kurio akyse žaidė šimtai velnio neštų ir nepamestų kornelijų pavarde karmen.