Alkoholiko moteriai nereikia makijažo

Jos akys - industrinio sniego nektaras
Ir širdis pailga kaip palangė,
Ją uodžiu it velnias įlindęs į cukrų
Ir jos noriu kaip vienkiemių šuo.

Kaip mane to išmokė vaikystė
Nutyliu -
Nemoku kartojamų žodžių
Ir nurengt man lengviau, nei
Aprengti,
Nes lieka
Tas šventinis prekinis šarmas.

O vogtą gitarą, kurią ji taip glosto
Seniai jau prigirdžiau degtinės
Ir perkandau stygą apgirtęs nuo juoko,
nes nekenčiu bardų pavydo.

Vėl skęstu kaip širšė žaliam jos chalate,
Ji kartoja, jog myli kai knarkia,
Už vokiško veidrodžio, rusiška taurė
Nereikia.
Šiąnakt aš aistringas.