Pasaka apie tai, kaip laumė Trūdė tvarkė namus

Laumė Trūdė atsinešė ilgą šermukšninę kartį. Ne labai glotnią, daugybės pirštų prisilietimų nenugludintą, vis dar kvepiančią gyvu medžiu, naudojamą tik šią vieną vienintelę dieną metuose. Įtaisė ją savo ilgojo kambario gale, karties galus įremdama į sienas. Tada kibo į darbą. Tempė iš šoninių kambarių, palėpės, rūsio didžiules pintines lauktų ir sulauktų mėnesių dienų. Na, tiesą sakant, ne visos pintinės buvo sklidinos. Pavyzdžiui, jonažolių lietaus pintinė buvo tik vos vos drėgna - visas lietus jau seniai spėjo išgaruoti, o iš patrankų dienos buvo likusi tik degėsių krūvelė, obuolių kirminų diena taip pat neturėjo, kuo pasigirti - ant dugno raitėsi keletas balkšvų riebių padarėlių, kiti buvo suvalgyti kaimynų kartu su obuoliais…Nepalyginsi su išsipūtusia žalių skudurų pintine ar angelų sparnų karpymo šventės trofėjais.
Taigi visą tų dienų turinį Trūdė sukrėtė į ilgąjį kambarį, tuščias pintines, nugramdytom etiketėm, gražiai išrikiavo jų senose vietose, tada įsitvėrė abiem rankom į kartį ir ėmė ją stumti.Nustūmusi iki vartų, grįždavo, ir stūmė iš naujo, tol, kol atsikratė visų tų priplėkusių senienų. O pačios senienos, vos išvydusios dienos šviesą, biro į dulkes, skriejo tolyn, sėdo, gulė radusios ramesnę vietelę: gėlių lysvę, pravirą praeivio krepšį ar atvipusią kišenę, maišėsi su kasdienos dulkėmis, nuo kurių šiaip per daug ir nesiskyrė, tik tiek, kad jas įkvėpusiems kėlė ilgesį ir prisiminimus.