Vienas

Po veidrodėliu parišta už  gelsvų plaukų tabalavo pusnuogė mėlynakė lėlytė be rankų.

- Nelėk taippp…

Aš atsispyriau – lyg nuo skardžio – lyg nuo tramplino – valytuvai daužėsi į stiklą – parūkė traukinys – kada –?
TU TUK TU TUK TU TUK. Rūke išniro raudoni batai, smailianosiai, aštrūs, nukaukšėjo aidėdami grindiniu – aš? Įslinkau į stoties bariuką, užsisakiau arbatos – prisidegiau cigaretę įtraukiau ir įkvėpiau iš naujo. Pro langą į akis blykstelėjo automobilio žibintai, staigiai nusisukau ir smarkiai sumaudė sprandą, griebiausi už jo ir alkūne stumtelėjau arbatos puodelį, sudužo nuplikydamas man koją – aš įsispyriau ja į grindis, atsilošiau kėdėj ir vos girdimai sudejavau. Bariuko virtuvėj springdamas kriokė čiaupas…

Paskutinis vaizdas, kurį mačiau, buvo košė. Neaiškiai lyg per vandenį: plaukai, kruvini odos rėžiai, kojos ir rankos, žarnos ir persisukę riešai, kumčiai?. Aš neužsimerkiau. Prie bėgių būriavosi žmonės, ėmė klykti maža mergaitė su dideliais raudonais kaspinais gelsvose garbanose. Girdėjau šnabždesius, girdėjau siaubą, baimę ir kanibališką godulį  ritmingai sklindant iš minios nasrų. Kažkas nurijo seiles.

- Nelėk taip…

Tu tuk tu tuk tu tuk… širdis žiobtelėjo, įsitvėriau sėdynės kraštų ir stebėjau šokčiojančius valytuvus bandydama ištarti „vienas“ tarp greitų judesių: vienas, vienas, vienas, vienas, vienas, vienas. Diržas įsitempė – aš išsižiojau – tššššššššš girdėjau lietų lyg sniegą televizoriaus ekrane. Rijau vandeni, o paskui giliai įkvėpiau…. pasukau galvą ir pamačiau žmogų einanti ledu, šviesiaplaukį, lėtai, tolyn nuo kranto – ten būrėsi minia, aš giliai kvėpavau – ahaaaaa – ahaaaaaaaa – lyg po deguonies kauke – a haaaaaaaa. Žmogus atsisuko, o aš negalėjau įžiūrėti jo veido per rūką. Norėjau pamojuoti, bet mano rankos buvo keistai nesvarios – tada staiga pakeliau akis į dangų - mus skyrė tik plonytė melsvo stiklo plokštė, tik aš nežinojau iš viršaus ar iš apačios.